Adam Zagajewski. Poezijos pavasario svečių kūryba

ADAM ZAGAJEWSKI (Lenkija)

Barbaros Orszewskos nuotrauka

Elektrinė elegija

Robertui Hassui

Sudiev, vokiška radijėle su viena žalia akimi,
sunki skrynele, beveik
kūnas ir siela kartu (tavo lempos žerplėjo
rausva lašišos spalva, kaip Bergsono
vidinis aš).
              Per storą garsiakalbio audinį
(mano ausis glaudės prie tavęs tarsi prie
klausyklos grotelių) kadaise šnibždėjo Mussolinis,
šaukė Hitleris, kažką tyliai dėstė Stalinas,
šnypštė Bierutas, begalines tiradas bėrė Gomulka.
Tačiau tavęs, radijėle, niekas neapkaltins išdavyste,
ne, vienintelė tavo nuodėmė buvo visiškas
paklusnumas, jautri ištikimybė megahercams:
kiekvienas ateinantis buvo išklausomas, kiekvienas
                                                                  išsiųstas –
priimamas.
                Gerai žinau, kad vien
Schuberto dainos teikė tau
aukščiausią smaragdinę palaimą.
Tik Chopino valsai vertė tavo elektrinę
širdį plakti švelniai ir tvirtai, o medžiaga,
slepianti garsiakalbį, kilnojos tarsi įsimylėjusių
merginų krūtinės iš senų romanų.

Kas kita – naujienos, ypač kai
jas transliuodavo Laisvoji Europa ar BBC;
tavo akis tapdavo nervinga, žalias
vyzdys plėsdavos ir traukdavos, tarsi
didinant ar mažinant atropino dozę.

Tavyje gyveno pamišę kirai, Makbetas.
Naktimis tavo kambariuose rinkdavos
pasiklydę signalai. Jūreiviai šaukėsi pagalbos,
verkė jauna kometa, netekusi galvos.

Kartu išgyvenau tavo senatvę – iš pradžių
užkimęs balsas, trūkinėjantys sakiniai, vėliau traškesiai
                                                           (kosulys),
galiausiai aklumas (užgeso jūros spalvos akis)
ir visiškai kurčia tyla. Miegok ramiai,
vokiška radijėle, sapnuok Schumanną
ir nepabusk, kai užgiedos kitas gaidys diktatorius.

 

Drobė

Stovėjau tylus priešais tamsų paveikslą,
priešais drobę, galėjusia tapti
lietpalčiu, marškiniais, vėliava,
tačiau ji virto visata.

Stovėjau tylus priešais tamsią drobę,
apimtas susižavėjimo ir maišto, ir mąsčiau
apie tapybos meną, apie gyvenimo meną,
apie tuščias ir šaltas dienas,

apie nevilties akimirkas,
apie savo šaltą vaizduotę,
kuri yra varpo šerdis
ir gyvena tik įsiūbuota,

daužo tai, ką myli,
ir myli tai, ką daužo,
ir pagalvojau, kad ši drobė
galėjo tapti ir drobule.

 

Olandų tapytojai

Besilaukiančios alavinės puodynės, apsunkusios nuo metalo.
Stori stiklai brinksta nuo šviesos.
Apčiuopiami švininiai debesys.
Suknios kaip antklodės. Šviežios rasotos austrės.
Daiktai nemirtingi, bet mums netarnauja.
Medpadžiai vaikšto patys.
Grindų kokliai nepažįsta nuobodulio,
kartais pažaidžia šachmatais su mėnuliu.
Neišvaizdi mergina studijuoja laišką,
parašytą simpatiniu rašalu.
Apie meilę ar turtus?
Rankšluosčiai kvepia krakmolu ir dora.
Paviršius nesusisiekia su gelme.
Paslaptis? Jokios paslapties, tik žydras dangus,
neramus ir svetingas kaip kiro riksmas.
Moteris susikaupusi lupa raudoną obuolį.
Vaikai svajoja apie senatvę.
Kažkas skaito knygą (knyga yra skaitoma),
kažkas miega ir virsta šiltu daiktu,
kvėpuojančiu nelyg akordeonas.
Jiems patiko gyventi. Gyveno visur,
medinėje kėdės atramoje
ir pieno srovelėj, siauroje kaip Beringo sąsiauris.
Durys buvo plačiai atvertos, vėjas draugiškas,
šluotos ilsėjos po sąžiningo darbo.
Namai be užuolaidų. Krašto,
kuris neturėjo slaptosios policijos, tapyba.
Tik jauno Rembrandto veidu
perbėgo priešlaikis šešėlis. Kodėl?
Pasakykite, Olandijos tapytojai, kas laukia toliau –
kai obuolys bus nuluptas, kai šilkas išbluks,
kai visos spalvos atšals.
Pasakykite, kas yra tamsa.

 

Akimirka

Romanikos laikų bažnyčioje apvalūs akmenys,
sumalę jau šitiek maldų
ir šitiek kartų, nuolankiai tylėjo,
o šešėliai absidėj miegojo
kaip šikšnosparniai, susisupę į žiemos kailius.

Išėjom į lauką. Švietė blyški saulė,
tyliai skambėjo muzikėlė, sklindanti
iš kažkurio automobilio, du kėkštai
įdėmiai tyrinėjo mus, žmones,
ore draikėsi ilgesio siūlai.

Kokia įžūli ta dabarties akimirka,
leidžia sau taip lengvabūdiškai būti
čia, šalia senosios šventyklos,
apimtos baisaus nuovargio,

laukdama ateinančių milijonų metų,
būsimųjų karų, geologinių erų,
paliaubų, kongresų, klimato kaitos –
ta akimirka – kas ji tokia – tik

uodas, muselė, dulkė, iškvėpto oro trupinys,
tačiau įsiviešpatavo visur,
užvaldė baikščias žoles,
gyvena stiebuose ir genuose,
mūsų akių vyzdžiuose.

Ta akimirka, mirtinga kaip tu ir aš,
tvino nesuvokiamu, pasiutusiu,
beribiu džiaugsmu, tarsi žinotų
kažką, ko nežinome mes.

 

Iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Ališanka