Austėjos Marijos Jaščaninaitės nuotr.

 

IX

 

gal todėl taip vertinam tylą

kurią pažįstam tik iš senelių pasakojimų

(jų laikais būta ramybės oazių

kuriose nereikėjo slėptis

nuo oro filtrų gausmo)

 

tiktai ar visa turi žūti

kad pagaliau išmoktume branginti

ar tiesiog bejėgiškai mintame katastrofizmu

nes daugiau niekas nebeišjudina

 

aišku tik viena – mums klaikiai melavo

the end is not near

it’s ever-present

X

tiek tų pabaigų

vien kvantinių eksperimentų

išvarpytas nesibaigiantis dabar

lyg eilinį kartą persukant laiką

būtų išlūžusios visos rodyklės

iš pradžių kiek nenatūralu

bet visai nesunkiai priprantama

 

dabar mojuojame priešistorinėms žuvims

dabar kraustomės su tautomis

dabar išradinėjame garo variklį

dabar ganomės semiramidės soduose

dabar sveikiname jėzų antrąsyk atėjusį

 

dabar mums viskas aišku

XI

o dar kadaise svajojome

naiviai ragindami vieni kitus 

grįžti atgal į gamtą

kas kad dirbtinę

sukurtą pagal savo supratimą

ar geležinę trinkelių logiką

(suraskite dešimt skirtumų)

kad tiktai būtų apčiuopiama

kad tik globotų mus nepaisant visko

 

šiandien čiuopiame

tik savo neapdairumo pasekmes

nuo batų krapštydami apsilydžiusį asfaltą

nesveiki atvykę į tikrovės plynę

kur vaizduotės upokšnių nė lašo

sugrįžti tiesiog nebėra kur

XII

tad atlaisvinę saugos diržus

skriejame tolyn į ateitį

išsiilgę intensyvumo

žaidžiame nykties gyvates ir kopėčias

tiesa lošimas nenaujas

tik praeito amžiaus dujas ir bombas

pakeitė mikroplastiko ruletė

 

pavargę imituojame poilsį

žiūrėdami trumpus video

kvatojam iš nevykėlių robotų

šie svirduliuoja ant slidaus parketo

niekaip nenulaikydami keptuvių

bet debesų diske patyliukais išsaugo

kiekvieną kreivą vypsnį

 

netrukus mes visa tai pamiršime

ir panirsime į kitas pramogas

tačiau dar klausimas 

kas juoksis 

paskutinis

XIII

bet gal tikrasis žavesys ir slypi

gebėjime juoktis nepaisant 

įkyraus pabaigos švokštimo

kai atpažint kas tikra vis kebliau

tai tampa nemenka paguoda

 

prieš savo valią atsidūręs

gale siūruojančio tramplino

nors iš tiesų net plaukt nemoki

daugiau nelabai kur įsikibsi

 

aišku visada yra mirtis ir mokesčiai

niauri jų tikrovė nekelia abejonių

tik kursto egzistencinį nerimą

XIV

o kol kas tenka nenoriai liudyti

stulbinantį žmonijos atradimą

svaigią demokratijos mutaciją

joje garsiausiai skamba tylintieji

jau kadaise netekę balsų 

bet toliau slaptingai virpinantys orą

 

prezidento nebylystę

nuo premjerės tykos

atskirs tik ausyliausi 

tačiau nereikia būti garso specialistu

kad atpažintum tą kurtinantį triukšmą

neginčijamą

nenutrūkstamą

nelabą

XV

tik niekaip nesuprantu

kur tos planetos konvulsijos

negaliu sakyti kad laukiu

bet jau pats diskursas gimdo lūkestį

 

ledų sukaustytą vasarį 

keičia suplukęs kovas

kovai sugrįžta iš žiemos kurortų

tačiau niekas iš esmės nesikeičia – 

žaliasis stiklo karoliukas

toliau pareigingai rutuliojasi

bekraštėse kosmoso prerijose

nė kiek neišklysdamas iš orbitos

 

kada nors šiose platumose 

su begaline nuostaba

ir neperšlampamais kostiumais

nardys mūsų anūkai

– jei jų nenuplaus karščio bangos –

o mes dar galime paslampinėti

ramiai pabūti čia ir dabar

išgėrę latės iš popierinio puodelio

kurį lengvai paleisime pavėjui

kaip ir būsimų palikuonių svajas

apie pasaulį be žymos

#geriausiasiki