Karolinos Dačkutės nuotrauka.

 

babelio bokštas

pradžia buvo puiki

aiškus projektas

ryžtingas nusiteikimas

tvirti pamatai

 

šauniausi mūrininkai mieste

konstrukcijai stiebiantis viršun

darbai pradėjo strigti

vis dažniau išgirsdavai

jochuidy vyrai

kur tas

kur anas

 

klimatui šylant

atmosfera kaito

ir statybų aikštelėje

daugėjo nesusipratimų

nesusikalbėjimo ir kombinavimo

vyko stebuklai:

gipskartonio plokštės ištirpdavo ore

skiediniai virsdavo vandeniu

 

galiausiai užvirė toks chaosas

kad pavyko sutarti tik dėl vieno:

pakilus virš debesų

pridergti dangų

tiesiog nebėra prasmės

 

holokaunas

I

 

kraujosruvomis išmargintas

kūnas garaže

leisgyvis ir sopulingas

 

nori ištarti

sadistai

bet neišleidžia nė garso

 

į burną įstumta žarna

jo stemplę paverčia kriokliu

 

II

skubus iškvietimas ryte

jurbarko gatvėj pavojus gyvybei

 

nedelsdamas lipa

į mašiną raudonu kryžium

ir užveda variklį

tik tam kad būtų išlaipintas

tilto vidury

 

ir palydėtas

iki duobės

kur užges

 

tas senelis tikrai ne laiku užsilenkė

mąsčiau spoksodamas

į kieme zujančius vaikus

ir bandžiau įsivaizduoti

ką pasakytų nojus

jei būtų kažkur netoliese

su savo baltais konversais

 

turbūt jis paminėtų

kad tądien vyko simono gimtadienis

kad vis dar neturėjau dovanos

ir buvau kiek liūdnas

nes seneliui pritrūko labai nedaug

iki hokitams^* švento skaičiaus

 

kad kai nupėdinau į barą

tai jau ir kiti buvo gerokai prislėgti

nes pripažinkim

savaitgalis buvo ilgas ir intensyvus

 

tiesa greta su dominyku

turėjo netrukus šauti į romą

o karolina labai gražiai šypsojosi

ir tai lengvino situaciją

tačiau ore vis tiek tvyrojo

kažkoks egzistencializmas

ir korporacinė neviltis

 

o kai galiausiai išsiruošėm namo

mus lydėjo klasikinė muzika

ir labai girtas čiūvas troleibuse

liepęs tomui nebekabinti makaronų

bei paskaitęs puikų pamokslą

apie sunkų gyvenimą

bablo gausą

ir varkių sukimą

 

ir nors akimirką pasidarė nejauku

tai buvo dar viena priežastis

iš visų jėgų švęsti gyvenimą

 

^* Hedonistinis pokštais ir kliedesiais grįstas kultas, kurį po vieno „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio pagimdė kolektyvinė pagirių vaizduotė. Plačiau žr.: literaturairmenas.lt/literatura/neringa-butnoriute-zinom-linksma-tave-esant-zuvi-garsia-juros-dvasia

 

la vita e bella

 

Turėtume būti atidūs vienas kitam, turėtume būti geri, kol dar yra laiko.

Philip Larkin

 

malonūs turgaus prekeivėms

kurios lyg netyčia įdedadaugiau nei prašyta

 

atlaidūs traukinių konduktoriams

prašantiems iškeisti stambią kupiūrą

ar tiesiantiems saują smulkių monetų

 

kantrūs pašto kurjeriams

neskiriantiems dvylikos nuo dvidešimt vieno

nuolat nudaigojantiems sąskaitas

ir prišikantiems pilnas dėžutes

skrajučių

 

pakantūs autobusų vairuotojams

nekaltam jų polinkiui

vis nusukti po keliasdešimt centų

vėliau pareikšti

kad jau ir taip per daug

atidavė

 

švelnūs lėktuvų stiuardesėms

šimtąjį kartą lyg pirmąjį

pučiančioms į vamzdelį

ir rodančioms

avarinius išėjimus

 

dėkingi gydytojams

iškeitusiems dar vieną valandą miego

į papildomą gyvybę

 

kovas

regis visa pritilo

miestas sulaikė kvapą

tarsi lauktų filmo kulminacijos

 

tačiau jos nėra

veikėjų nematyti

jie sėdi namie

 

arba slepias už kadro

ir jei ne bėganti eilutė

ekrano apačioje

su vis kitais subtitrais

galėtum ką nors įtarti

nuspaudus repeat mygtuką

 

bet įtampa auga

vaizdai keičiasi

keičiamės ir mes

nuostabą keisdami nerimu

nerimą –

konservų bokštais spintelėse

nesikeičia tik viena –

nenoras patikėti

kad visa tai ne sapnas

 

iš tolo ataidi greitųjų sirenos

ir tik paukščiai ant stogo briaunos

atkakliai tebeplaka sparnais

kaip ir kiekvieną rytą

 

lieka

nei daug nei mažai

mylėti

mylėtis

ir nuolankiai transliuoti

kovą su buitimi ir nuoboduliu

 

timeline review

netikiu gyvensiąs amžinai

tad labiau nei pomirtiniais paistalais

ar nemirtingumu

kliaunuos nebyliu

fosilijų tvarumu

 

jūros pakrantėj

dūla žuvies žuvinys

kada nors jį įpinsiu

į feisbuko laiko juostą

ir kviesiu spausti patinka

net jei nepatiks

 

gal net šį tą parašysiu

apie tai kaip grąžinti

laiko dimensiją tam

kas iš jos jau išplauta

kaip suteikti antrą kvėpavimą tam

kas seniai nekvėpuoja

bet dabar einu tolyn

 

A. Žekevičius skaito „Poezija sode“ 2017 05 18