Aivaras Veiknys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Vėjas, nieko daugiau

Mes vaikštome vienas pas kitą slaptais

požeminiais tuneliais –

šventiškai nusiteikę, visad

baltom apykaklėm – –

šiąnakt

 

prisnigo už visą žiemą,

tad auštant teko pasimatuoti

seniai bevilkėtus

darbinius marškinius:

 

kad neįgriūtų su visa našta,

silpniausiose vietose

įkalėm naujus

ąžuolinius polius,

išmušėm jau supuvusius...

 

O šiaip nieko naujo: vaikai

čia nesensta, seniai nebejaunėja;

būna, paviršiuje droviai

sutilindžiuoja

koksai varpelis.

 

Tačiau ten tik vėjas,

nieko daugiau –

 

visos virvutės, jungiančios

mus su anuo pasauliu,

iš karto pragraužiamos

kurmių – – –

 

tamsus mūsų vanduo

triumfuodamas liejasi per kraštus,

kai einame vienas pas kitą

ir nešam po riebią žuvį šeimos

pagausėjimo proga,

 

kelią pašviesdami Vėlinių

žvakėmis, kurios čia atstoja

saulę; yra kaip yra –

 

sunkus debesų granitas

tvenkias žemai virš galvų ir

niekad neišsisklaido.

 

 

Žemė

Tėtis. Mama.

Druskos paskolinti prašančios tetos.

„Panorama“.

Išvykos sostinėn smagios, bet retos.

Šunys. Vaikai,

duonriekiu žaidžiantys apskritą žemę –

ten ir likai,

kur nuo ankstyvo pavasario semia

bulvių laukus,

karvių išmindžiotą vešlią pakrantę.

Džiaugsmas klaikus

tąsant po kiemą nugaišusią antį.

Žodžiai, neva

šamą pusiasaly būsi pakirtęs.

Kiaulės galva.

Amžinas noras meluoti ir girtis.

Šveistas akmuo,

metai po metų auginantis greitį.

Balsas, namo

vis dar sutemus tau liepiantis eiti.

 

 

Paleidau

Kas kiemo karalius, kieno čia tikroji valdžia,

kaskart privalėjom įrodyti kumščiais.

 

Sykį, naudodamas malūnėlio taktiką,

paleidau jam kraują iš nosies:

 

juodą it vyšnios užmiesčio soduose –

kraują savo paties...

 

Prisėdom kaip du našlaičiai ant kieto

aikštelės borto

 

(pirmosios šviesos žiebės languos):

 

jis spaudė prie šnervės trauklapį, o aš

tik bandžiau pamokyt,

 

kad galvą laikytų užvertęs aukštyn,

kol praeis –

 

slapčia jau šiek tiek įtardamas, kad tai

niekados nepraeina.

 

 

Inkilas

Apleistoje statybvietėje aptikę krūvą

tvirčiausių lentgalių, atitempėm juos į kiemą

ir sumetėm po medžiu inkilui.

 

Užmiršę žemes ir vandenis lig sutemų

šūkavom šakose, mokėmės taikliai smūgiuoti,

kišom burnon nykščius.

 

Nė nesuspėjom dorai atsikvėpti,

o visos, kiek dar turėjom, vasaros

ir pasibaigė...

 

Kiemui seniai išsiskirsčius, –

išskleidus sparnus naujiems inkilams, –

kalu ir daužau,

daužau ir kalu

kreivus kablelius ir dvitaškius:

 

pats sau paduodamas

ir pats iš savęs priimdamas

išbrinkti jau spėjusius

žodžių lentgalius,

 

sunkiai šnopuodamas

į lapus, vos bepakeldamas

šitą vienaskaitą,

vėjui

burnon vis grūsdamas

tvinksinčią savo

 

atmintį.

 

 

Skrydis

Vieną sykį mačiau iš lėktuvo,

kaip skalikai nusiveja lapę –

jos kailiuką paglosčiau, ir buvo

net pro stiklą man šilta ir šlapia.

 

Aš stebėjau mažėjančią valtį –

ten kažkas vakarienę sau gaudė.

Kai bandžiau nuo vandens ją pakelti,

suspurdėjo užkibusi raudė.

 

O lėktuvas vis stojosi piestu:

aš dar skyriau ir upę, ir plentą,

kol galiausiai neliko net miestų,

panašių į monopolio lentą.

 

Praskridau pro viršūnę Olimpo,

daug smailesnę už slibino iltį.

Nors motorai iš nuovargio klimpo,

užsispyriau visaton pakilti...

 

O tada nukritau, ir išbluko

vaizdiniai iš aukštai pamatyti.

Tik ant nosies daužtos lėktuviuko

iki šiol lapės pėdsakai švyti.