ALETHEIA

Al-Mo-To

Poets are also seen as transmitting the
truth. The word for truth, aletheia, means literally the
opposite or lack of forgetfulness (lethe).
                                                              Rosalind Thomas

I.

tarsi migloj parašyta –
ir „lengviau žinoti"
negu liežuviu išlieti:

kai garmantys kalnų vandenys
slėningus laukus apsėmė,
kas iš čionykščių „uždangę apgiedojo",
gyvąją tiesą širdim suėmė?

II.

ar pameni
Demetriją (ne vienas
piktdžiugiškai šaipėsi iš kūpsančios
nei kupolas kupros ir neaiškaus
kalbėjimo, – neva dievai
be tikro stoto jam
ir išmanumo pagailėjo), –
kai jis bylojo:

„vertingas tekstas –
ne tik domė, bet ir dorybė,
ne tik suvertas vingriai
žodžių vėrinys, bet ir
žiedynas, augantis
ant vieno stiebo –
maldavimas tiesos,
kai šėlas dangiškas
kutena sielą."

žiūrėk:
nustojus audrai,
(neva „kitų mirtim gyvi")
iš nebūties
išnyra
žodžiai.

III.

kai žodžiai
(sausmečiu
ar tvyrant liūtingajam metui)
rausiasi atminties duburiuose,
jaukia romių šeimynų patalus,
atveria klastai šventyklų duris,
prigesina žaizdrus, įsmagina smukles,
įsiūbuoja jaunumę ir griuvėsiuose
vinkliai šmurkščioją veisiasi –

žilagalviai karaliai skursta,
glemba savy,
grizlūs tarnai šiltoj užvėjoj
duoną piktuoju raiko,
mokslavyriai lyg kareivos
kardais mosikuoja,
o poetai ir filosofai
varžos dėl frazės taiklumo ir
šlovina žygdarbius pramanytus.

 

Štrichas mechaninei pjesei

Milete per klaidą
Aristagoras man suknežino kiaušą,
Panjonijo godulystė
nuvarė į Sardus tarnaut eunuchu,
o Smirnoj,
aukojant imperatoriui jautį,
išplakė dėl įžūlaus žvilgio.

Liko tik pusė žmogaus,
kita – antikvarinio laikrodžio
pusė – suvedžiota Likimo
mechanikos – nepamenu
narcizų spalvos, nardo,
cinamono kvapų – kelionių
smiltys užpustė jusles,
alkio rūdys išgraužė atmintį.

Veidui dengiantis ūko žvynais,
spurdu Lachesės glėby
suspaustas, – šalia
ponas teisėjas Jokūbas,
sukniubęs po vakarynų,
kekšelė Rožė, išvertus krūtinę
ir katinas,
krenkščiantis kovarnio plunksnom.

 

TRU(m)PINIAI

Yra senovinė patarlė, jog gražūs dalykai sunkūs, kai
tenka juos išmokti.
                                                             Platono „Kratilas"

.....

kai „anas virsta šituo,
šitas anuo", – ar būtinai
pranašystės žodžiai apglobiami
ašutine, o keliantys sumaištį
sakiniai užrašomi kardo kirčių?

.....

nors kaip meilužis
pataikauju įnoringajai Klėjai,
tačiau į istorijos rašymą
žiūriu atsargiai – neįkandu
prigimties paslapčių,
sūkuriuoto laiko žabangų –

nežinau, šykštaut
ar atseikėti duosliai,
ką pastogėj priglausti,
ką paleisti į vėjus –

kai rašau apie kregždės lizdo statybą –
per plonas popieriaus lapas, netvarus –
kai fiksuoju svylančių kūnų kvapą

.....

daug pašauktųjų, tačiau apdarai
vestuvių nubrizgę – bet:

koks gi nedėkingas kraštas atginė
tave čia brangusis? kiek kartų̃ pasikeitė
kai kometa pasirodė?

.....

neišmokau iš svetimų vietovių
tiesaus nuolankumo,
o užsnūdęs šalia galvijų bandos,
šūkaliojančių piemenų,
nesugrąžinau ramaus užvėjo –

esu tik prašinėjantis
išmaldos elgeta, kuriam dangus
tapo našta, žmogus kliūtimi,
siela akligatviu

.....

rijęs
glitų arklio kraują
spragu dykumos parakinėj

.....

po drobiniais
it spanguolės išsirpusios utėlės
dygsniuoja mažom adatėlėm
atbrizgusią odą

.....

sušiūra vaizduotė
prieš kartuvių šokį
ir kryžiaus šešėlį –

Tėve, jei gali
nepripilk sklidinos

.....

iš sidabrinio smilkytuvo
pakilo sakalas – sparnais
peržegnojo diržingą molynę –

molynėj
miegančio rugio šaknį
nuolankiai glostė (ir
guodė) sliekas