Jonas Mekas

Spausdiname pluoštą archyve buvusių Jono Meko (1922–2019) angliškai rašytų eilėraščių, kuriuos rado Julius Zizas, o leidykla „Odilė“ šiemet ketina ir išleisti. Parinkau keletą dienoraštinių, kaip juos vadinu, pirmiausia dėl vietoje pavadinimo užrašytos datos. Šie lakoniški, kasdienių įvykių ir detalių kupini tekstai ne tik atveria intymesnį langelį į poeto gyvenimą, bet ir platesnę egzistencinę, o gal veikiau poetinę ar egzistencinę, virstančią poetine (ar atvirkščiai), perspektyvą. 

Vertėjas

 

 

Gedimino Kajėno nuotrauka

Gedimino Kajėno nuotrauka

 

 

1995 balandžio 20

 

Bičiuliai,

šį vėlyvą vakarą sėdžiu vienas

su rašomąja mašinėle, nustojo

lyti, pakeičiau lemputes,

kas nors per tą laiką

numirė –

sėdžiu šiame apverstame kambary

ir mąstau apie jus.

 

Staiga – pertrauka. Skambina 

Kenas Jacobsas1. Entuziazmas. Vėli 

naktis. 

 

Ak, Giuseppe2, Anja,

tai buvo taip pat vėlyvą naktį

Neapolyje,

visi linksmi ir įkaušę, ak, tos Neapolio

naktys! Naktinis baras – mes 

nugriuvome ir kvatojomės – ir dar daug

stiklelių po to. –

 

Gražiai giedojo via Vergini bažnyčioje

Paschos dieną.

Mažas nutriušęs šunelis

naktį įlindo į mano kambarį ir miegojo

ant grindų laižydamasis

lūžusią koją – mielas draugužis.

 

Saulė skaisčiai spindėjo Sorente.

Pepė, lėtas ir susimąstęs iš ryto,

vyno per daug išgerta praėjusią

naktį, per daug... Ir Giuseppe,

vaikštantis savo lėtu zeno žingsniu

po alyvmedžių sodą, pilką nuo saulės

ir vaisių.

 

Ak, tarė Peteris3, sluoksniai

šios žemės, tiek rankų, kartų giliau,

dirvoje, o alyvmedžiai šie

tie patys. –

 

Jis sėdėjo ir žvelgė į Kaprį su

buteliu Vezuvijaus vyno (Briuselio ponų

paniekintu – ak, tie biznieriai,

jie nori tik prisigerti, 

jie persisotinę – o Neapolis nori

dainuoti!) – taip, jis sėdėjo

ten, kalvos viršūnėje

apmąstydamas, niekas nežino

ką, išgėręs jį visą, neįtikėtinai zvimbiant

vabzdžiams ir kaitrai. –

 

Ne, Hermannas4 tądien

negėrė. Jis sėdėjo tylus savo krėsle,

žvelgdamas į visa tai, jo erelio akis,

matanti iš toli ir iš arti

įsižiūrinti... – Ak, Anja,

koks aš kvailys buvau, bet jautėmės puikiai,

laimingi tą naktį, kai griuvome, tau

nepakartojamai

juokiantis. –

 

Ak, Neapoli, kas pasakys, kaip

tu išlieki vis toks pat Vezuvijaus

papėdėje, mažas ėriukas, su vynuogynais,

tekančiais tavo šlaitais, su vynu,

dainuojančiu mano burnoj.

 

Ak, Giuseppe,

šis lietus, lyjantis ant Giordano

Bruno ir Claude’o Cahuno (turiu 

paskambinti Cindy5, man įdomu,

ar ši ją žino) – ir Pepe, tiek reikia

nuveikti ir Esmeraldai su jos

porų bei morkų pundeliais, špinatais,

gėlėm via dei Vergini. 

 

Nusileidęs Londone, laukdamas kito lėktuvo,

nusipirkau kelis laikraščius –

jų neskaičiau Neapoly.

United Gas veliasi vėl į politines

grumtynes. 300 išgelbėtų, keltui atsitrenkus į uolą.

Tokijo akcijos nebepalaiko dolerio.

Moratti meta iššūkį Berlusconiui.

Una donna e il sua amore. Sanremo

dramatica regate6. Moksliniai tyrimai

paneigia mitą, kad suaugusio individo 

smegenys nebegali

atsinaujinti pačios.

 

Ak, atgal į Tikrovę...

 

Pirmyn, Peteri, pasakiau, atsisėsk

pačioje viršūnėje, žvelk į Kaprį,

kvėpuok šiuo oru, pilnu žiedų, vabzdžių

ir Sorento saulės –

ir jis atsisėdo į krėslą, ir sėdėjo

atsivėręs visu savo kūnu, nosim, širdim

ir plaučiais su geriausio Neapolio vyno 

buteliu, kontempliuodamas šį

Rojaus fragmentą.

 

Taip, Anja, prisimenu visa tai dabar,

šį vėlų vakarą, šiame tarškančiame 

kambaryje sėdėdamas čia su savim,

prisimenu visa tai,

tą kalvą, tą barą, Neapolio

nerūpestingumą ir nežinau, kaip grįžau

namo ir iš kur...

 

Ak, Neapoli, tavo siauros, amžinos

gatvės ir tas lietus,

pliaupiantis ant stogų ir grindinio –

piove sul’le pinie7 –.

 

Ir Hermannas, žengiantis nuo kalvos

su taure Pepės vyno rankoje,

visiškai girtas,

gėlėm sužydusios kalvos,

kvatojantis visa gerkle,

savo didžia širdimi. –

 

Ak, Peteri, betgi kur

P. Adamsas8 ir Annette9, mes sakėme.

Ak, nė nežino jie, ko

neteko... Ir mes išgėrėme

už P. Adamsą ir Anetę, už Raimundą10

ir Giuseppę, eilėraštį deklamuodami apie

Nuostabiuosius Makaronus. –

 

Ak, jūs Rojaus fragmentai, sugrįžkite

kuo greičiau pas mane, čia sėdintį

su rašomąja mašinėle ir galvojantį

apie visa tai, mano bičiuliai,

esantį vėl su jumis –

savo kitokiuose varguose. –

 

Vėliau tą popietę užsukau

aplankyti Raimundą, sunkiai dirbantį

Raimundą. Mes išgėrėme limončelo

su dešra, kurios davė man Peteris,

ir kalbėjomės apie Neapolį, savo draugus

ir P. Adamsą, ir pasakė Raimundas:

Ak, Neapolis! – ir abu išgėrėme už savo senus

draugus, prisimintus valandėlę,

 

tada išėjau,

žingsniavau Lafayetto gatve

vis dar be galo laimingas, galvodamas

apie jus visus, nežinodamas, kur

iš tiesų esu aš.

 

Jonas

 

 

1996 rugsėjo 12

 

Jau mėnuo, ne,

jau trys mėnesiai, kaip

neparašiau eilėraščio,

negalvojau apie

namus,

neperskaičiau

knygos,

nebuvau kaime,

nemačiau gėlių

ir gamtos,

nemačiau saulėlydžio

nei saulėtekio,

neklausiau paukščių

giesmių, 

nesėdėjau ramiai, nemąsčiau

apie save ir pasaulį

aplink save,

nepastebėjau dangaus,

saulės nei Mott gatvės medžių,

nei Crosby gatvės 

grafičių, ne,

nė nepagalvojau

apie Kierkegaard’ą nei Jacką

Smithą11, kurį fotografavau

1963-iaisiais, ir nuotrauką jo

dabar matau tarp ant stalo

pažirusių popierių,

ne, negalvojau apie daugybę

dalykų ir vietų,

draugų,

gyvų ir jau mirusių,

net apie savo rašinius,

gulinčius krūvomis, begalinėje

sumaištyje, chaose,

 

tas visas neįtikėtinas

gyvenimas, mane supantis ir

slegiantis, taip, pinigai,

pinigai ir bankai – štai, apie ką

aš galvoju bandydamas

susivokti,

 

ak, avangarde!

Kaip atsitiko, kad kilpa

tapai man ant kaklo?

Sudie, Antoninai Artaud!

Su Gimimo Diena,

jei tau rūpi.

Man – ne.

 

Jonas

 

 

1996 spalio 3

 

Man nerūpi, kaip

ši diena pasibaigs,

man nerūpi, ar tai

yra poezija,

man nerūpi, kuris arklys

pirmas atbėgs

Belmonte:

Zefyras, Vidinis

Ratas ar

Svajonių Planas.

 

Šiandien lyja.

Rytoj bus

saulėta.

Sekmadienį 

snigs.

Man nerūpi oras,

laimė,

sėkmė ar

sėkmingi statymai,

 

man nerūpi, ar tu

juokiesi,

verki 

ar inkšti –

 

man nerūpi 

Jelcinas,

Artaud,

Los Andželas,

Jonkersas ar

Cinematheque Francaise

 

Man net nerūpi

mirtis

ar liga –

visa tai

netvaru, 

nirvanos nėra

nė vienoje iš jų –

 

nerūpi taip pat, ar man

baigsis sėkmė

ar poezija –

 

nerūpi man, kas nutiko

Jankiams

praeitą vakarą –

 

viskas atrodo vienodai

amžinybės 

akivaizdoj.

 

Bet man rūpi šis vakaras,

mano Bičiuliai,

ir nenoriu, kad vynas

šis baigtųsi. 

 

 

1996 spalio 24

 

Atsikėliau šį rytą,

saulė sruvo pro langą.

Buvau susirūpinęs.

 

Paruošiau pusryčius

Sebastianui.

Buvau susirūpinęs.

 

Patraukiau Šilkmedžių

gatve link

Antologijos.

Buvau susirūpinęs.

 

Mačiau parudavusius

lapus krintant

Mott gatvėje.

Buvau susirūpinęs.

 

Užsukau į Pirmosios gatvės kavinę

išgerti espreso.

Buvau susirūpinęs.

 

Nusipirkau New York 

Times.

Buvau susirūpinęs.

 

Akiko12 paskambino. Sakė –

Hiro13 siunčia žinutę:

Nesirūpink.

Buvau susirūpinęs.

 

Klausiausi Henry’o

Flynto14 apie Dvasingumą.

Buvau susirūpinęs.

 

Flyntas pasakė: visa, apie ką jis galvoja, –

tai kelionė

laiku ir erdve.

Buvau susirūpinęs.

 

Išgėriau Bushmillo

Marso bare 

Su Augiu, Andrium 

ir Henry’u15.

Buvau susirūpinęs.

 

Išgėriau visą

butelį Le Jaja 

de Jau.

Buvau susirūpinęs.

 

Naktis buvo tyli

Brodvėjuj 

ir Broome.

Buvau susirūpinęs.

 

Užrašiau tai,

einu miegoti –

diena baigta.

 

Esu susirūpinęs.

 

Esu susirūpinęs

skola

Nac. West Fleet bankui,

189 000 $, kurią vakar

turėjau grąžinti.

Esu susirūpinęs.

 

Turiu 229 $ savo

sąskaitoj. Antologijos –

nulį.

Esu susirūpinęs.

 

Esu susirūpinęs, kad galite tai

palaikyti eilėraščiu, nors 

tai tik dienoraščio 

įrašas.

Esu susirūpinęs.

 

 

1 Ken Jacobs – amerikiečių filmininkas, poeto draugas. 

2 Giuseppe Zevola – italų filosofas, dailininkas ir poetas, J. Meko bičiulis.

3 Peter Sempel – kino režisierius vokietis, poeto draugas.

4 Hermann Nitsch – šiuolaikinis austrų menininkas ir kompozitorius.

5 Cindy Sherman – amerikiečių menininkė, fotografė.

6 Moteris ir jos meilė. Dramatiška San Remo regata. (it.)

7 Lyja ant pušų. (it.)

8 P. Adams Sitney – Amerikos avangardinio kino istorikas, Prinstono universiteto profesorius, vienas „Antologijos“ steigėjų ir pirmasis direktorius.

9 Annette Michelson – rašytoja, kino ir meno kritikė, daugiametė „Antologijos“ direktorių tarybos narė.

10 Raimund Johann Abraham – austrų architektas, gyvenęs Niujorke, poeto bičiulis, rengęs „Antologijos“ rekonstrukcijos iš teismo kalėjimo į kino muziejų projektą.

11 Jack Smith – vienas svarbiausių Amerikos kino avangardo filmininkų.

12 Akiko Imura – vieno žymiausių Amerikos ir Japonijos avangardinio kino kūrėjo Tako Imuros, ne kartą parėmusio „Antologiją“, žmona.

13 Hiro Yamagata – žymus Amerikos ir Japonijos menininkas, ne kartą rėmęs „Antologiją“.

14 Henry Flynt – amerikiečių filosofas, muzikas, autorius, Fluxus menininkas.

15 Poeto bičiuliai: dailininkas, kompozitorius, poetas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, dailininkas, fotografas, rašytojas Andrius Naujokaitis ir Henry Flyntas.

 

Iš anglų kalbos vertė Kornelijus Platelis