Spausdiname pluoštą archyve buvusių Jono Meko (1922–2019) angliškai rašytų eilėraščių, kuriuos rado Julius Zizas, o leidykla „Odilė“ šiemet ketina ir išleisti. Parinkau keletą dienoraštinių, kaip juos vadinu, pirmiausia dėl vietoje pavadinimo užrašytos datos. Šie lakoniški, kasdienių įvykių ir detalių kupini tekstai ne tik atveria intymesnį langelį į poeto gyvenimą, bet ir platesnę egzistencinę, o gal veikiau poetinę ar egzistencinę, virstančią poetine (ar atvirkščiai), perspektyvą.
Vertėjas
Gedimino Kajėno nuotrauka
1995 balandžio 20
Bičiuliai,
šį vėlyvą vakarą sėdžiu vienas
su rašomąja mašinėle, nustojo
lyti, pakeičiau lemputes,
kas nors per tą laiką
numirė –
sėdžiu šiame apverstame kambary
ir mąstau apie jus.
Staiga – pertrauka. Skambina
Kenas Jacobsas1. Entuziazmas. Vėli
naktis.
Ak, Giuseppe2, Anja,
tai buvo taip pat vėlyvą naktį
Neapolyje,
visi linksmi ir įkaušę, ak, tos Neapolio
naktys! Naktinis baras – mes
nugriuvome ir kvatojomės – ir dar daug
stiklelių po to. –
Gražiai giedojo via Vergini bažnyčioje
Paschos dieną.
Mažas nutriušęs šunelis
naktį įlindo į mano kambarį ir miegojo
ant grindų laižydamasis
lūžusią koją – mielas draugužis.
Saulė skaisčiai spindėjo Sorente.
Pepė, lėtas ir susimąstęs iš ryto,
vyno per daug išgerta praėjusią
naktį, per daug... Ir Giuseppe,
vaikštantis savo lėtu zeno žingsniu
po alyvmedžių sodą, pilką nuo saulės
ir vaisių.
Ak, tarė Peteris3, sluoksniai
šios žemės, tiek rankų, kartų giliau,
dirvoje, o alyvmedžiai šie
tie patys. –
Jis sėdėjo ir žvelgė į Kaprį su
buteliu Vezuvijaus vyno (Briuselio ponų
paniekintu – ak, tie biznieriai,
jie nori tik prisigerti,
jie persisotinę – o Neapolis nori
dainuoti!) – taip, jis sėdėjo
ten, kalvos viršūnėje
apmąstydamas, niekas nežino
ką, išgėręs jį visą, neįtikėtinai zvimbiant
vabzdžiams ir kaitrai. –
Ne, Hermannas4 tądien
negėrė. Jis sėdėjo tylus savo krėsle,
žvelgdamas į visa tai, jo erelio akis,
matanti iš toli ir iš arti
įsižiūrinti... – Ak, Anja,
koks aš kvailys buvau, bet jautėmės puikiai,
laimingi tą naktį, kai griuvome, tau
nepakartojamai
juokiantis. –
Ak, Neapoli, kas pasakys, kaip
tu išlieki vis toks pat Vezuvijaus
papėdėje, mažas ėriukas, su vynuogynais,
tekančiais tavo šlaitais, su vynu,
dainuojančiu mano burnoj.
Ak, Giuseppe,
šis lietus, lyjantis ant Giordano
Bruno ir Claude’o Cahuno (turiu
paskambinti Cindy5, man įdomu,
ar ši ją žino) – ir Pepe, tiek reikia
nuveikti ir Esmeraldai su jos
porų bei morkų pundeliais, špinatais,
gėlėm via dei Vergini.
Nusileidęs Londone, laukdamas kito lėktuvo,
nusipirkau kelis laikraščius –
jų neskaičiau Neapoly.
United Gas veliasi vėl į politines
grumtynes. 300 išgelbėtų, keltui atsitrenkus į uolą.
Tokijo akcijos nebepalaiko dolerio.
Moratti meta iššūkį Berlusconiui.
Una donna e il sua amore. Sanremo
dramatica regate6. Moksliniai tyrimai
paneigia mitą, kad suaugusio individo
smegenys nebegali
atsinaujinti pačios.
Ak, atgal į Tikrovę...
Pirmyn, Peteri, pasakiau, atsisėsk
pačioje viršūnėje, žvelk į Kaprį,
kvėpuok šiuo oru, pilnu žiedų, vabzdžių
ir Sorento saulės –
ir jis atsisėdo į krėslą, ir sėdėjo
atsivėręs visu savo kūnu, nosim, širdim
ir plaučiais su geriausio Neapolio vyno
buteliu, kontempliuodamas šį
Rojaus fragmentą.
Taip, Anja, prisimenu visa tai dabar,
šį vėlų vakarą, šiame tarškančiame
kambaryje sėdėdamas čia su savim,
prisimenu visa tai,
tą kalvą, tą barą, Neapolio
nerūpestingumą ir nežinau, kaip grįžau
namo ir iš kur...
Ak, Neapoli, tavo siauros, amžinos
gatvės ir tas lietus,
pliaupiantis ant stogų ir grindinio –
piove sul’le pinie7 –.
Ir Hermannas, žengiantis nuo kalvos
su taure Pepės vyno rankoje,
visiškai girtas,
gėlėm sužydusios kalvos,
kvatojantis visa gerkle,
savo didžia širdimi. –
Ak, Peteri, betgi kur
P. Adamsas8 ir Annette9, mes sakėme.
Ak, nė nežino jie, ko
neteko... Ir mes išgėrėme
už P. Adamsą ir Anetę, už Raimundą10
ir Giuseppę, eilėraštį deklamuodami apie
Nuostabiuosius Makaronus. –
Ak, jūs Rojaus fragmentai, sugrįžkite
kuo greičiau pas mane, čia sėdintį
su rašomąja mašinėle ir galvojantį
apie visa tai, mano bičiuliai,
esantį vėl su jumis –
savo kitokiuose varguose. –
Vėliau tą popietę užsukau
aplankyti Raimundą, sunkiai dirbantį
Raimundą. Mes išgėrėme limončelo
su dešra, kurios davė man Peteris,
ir kalbėjomės apie Neapolį, savo draugus
ir P. Adamsą, ir pasakė Raimundas:
Ak, Neapolis! – ir abu išgėrėme už savo senus
draugus, prisimintus valandėlę,
tada išėjau,
žingsniavau Lafayetto gatve
vis dar be galo laimingas, galvodamas
apie jus visus, nežinodamas, kur
iš tiesų esu aš.
Jonas
1996 rugsėjo 12
Jau mėnuo, ne,
jau trys mėnesiai, kaip
neparašiau eilėraščio,
negalvojau apie
namus,
neperskaičiau
knygos,
nebuvau kaime,
nemačiau gėlių
ir gamtos,
nemačiau saulėlydžio
nei saulėtekio,
neklausiau paukščių
giesmių,
nesėdėjau ramiai, nemąsčiau
apie save ir pasaulį
aplink save,
nepastebėjau dangaus,
saulės nei Mott gatvės medžių,
nei Crosby gatvės
grafičių, ne,
nė nepagalvojau
apie Kierkegaard’ą nei Jacką
Smithą11, kurį fotografavau
1963-iaisiais, ir nuotrauką jo
dabar matau tarp ant stalo
pažirusių popierių,
ne, negalvojau apie daugybę
dalykų ir vietų,
draugų,
gyvų ir jau mirusių,
net apie savo rašinius,
gulinčius krūvomis, begalinėje
sumaištyje, chaose,
tas visas neįtikėtinas
gyvenimas, mane supantis ir
slegiantis, taip, pinigai,
pinigai ir bankai – štai, apie ką
aš galvoju bandydamas
susivokti,
ak, avangarde!
Kaip atsitiko, kad kilpa
tapai man ant kaklo?
Sudie, Antoninai Artaud!
Su Gimimo Diena,
jei tau rūpi.
Man – ne.
Jonas
1996 spalio 3
Man nerūpi, kaip
ši diena pasibaigs,
man nerūpi, ar tai
yra poezija,
man nerūpi, kuris arklys
pirmas atbėgs
Belmonte:
Zefyras, Vidinis
Ratas ar
Svajonių Planas.
Šiandien lyja.
Rytoj bus
saulėta.
Sekmadienį
snigs.
Man nerūpi oras,
laimė,
sėkmė ar
sėkmingi statymai,
man nerūpi, ar tu
juokiesi,
verki
ar inkšti –
man nerūpi
Jelcinas,
Artaud,
Los Andželas,
Jonkersas ar
Cinematheque Francaise –
Man net nerūpi
mirtis
ar liga –
visa tai
netvaru,
nirvanos nėra
nė vienoje iš jų –
nerūpi taip pat, ar man
baigsis sėkmė
ar poezija –
nerūpi man, kas nutiko
Jankiams
praeitą vakarą –
viskas atrodo vienodai
amžinybės
akivaizdoj.
Bet man rūpi šis vakaras,
mano Bičiuliai,
ir nenoriu, kad vynas
šis baigtųsi.
1996 spalio 24
Atsikėliau šį rytą,
saulė sruvo pro langą.
Buvau susirūpinęs.
Paruošiau pusryčius
Sebastianui.
Buvau susirūpinęs.
Patraukiau Šilkmedžių
gatve link
Antologijos.
Buvau susirūpinęs.
Mačiau parudavusius
lapus krintant
Mott gatvėje.
Buvau susirūpinęs.
Užsukau į Pirmosios gatvės kavinę
išgerti espreso.
Buvau susirūpinęs.
Nusipirkau New York
Times.
Buvau susirūpinęs.
Akiko12 paskambino. Sakė –
Hiro13 siunčia žinutę:
Nesirūpink.
Buvau susirūpinęs.
Klausiausi Henry’o
Flynto14 apie Dvasingumą.
Buvau susirūpinęs.
Flyntas pasakė: visa, apie ką jis galvoja, –
tai kelionė
laiku ir erdve.
Buvau susirūpinęs.
Išgėriau Bushmillo
Marso bare
Su Augiu, Andrium
ir Henry’u15.
Buvau susirūpinęs.
Išgėriau visą
butelį Le Jaja
de Jau.
Buvau susirūpinęs.
Naktis buvo tyli
Brodvėjuj
ir Broome.
Buvau susirūpinęs.
Užrašiau tai,
einu miegoti –
diena baigta.
Esu susirūpinęs.
Esu susirūpinęs
skola
Nac. West Fleet bankui,
189 000 $, kurią vakar
turėjau grąžinti.
Esu susirūpinęs.
Turiu 229 $ savo
sąskaitoj. Antologijos –
nulį.
Esu susirūpinęs.
Esu susirūpinęs, kad galite tai
palaikyti eilėraščiu, nors
tai tik dienoraščio
įrašas.
Esu susirūpinęs.
1 Ken Jacobs – amerikiečių filmininkas, poeto draugas.
2 Giuseppe Zevola – italų filosofas, dailininkas ir poetas, J. Meko bičiulis.
3 Peter Sempel – kino režisierius vokietis, poeto draugas.
4 Hermann Nitsch – šiuolaikinis austrų menininkas ir kompozitorius.
5 Cindy Sherman – amerikiečių menininkė, fotografė.
6 Moteris ir jos meilė. Dramatiška San Remo regata. (it.)
7 Lyja ant pušų. (it.)
8 P. Adams Sitney – Amerikos avangardinio kino istorikas, Prinstono universiteto profesorius, vienas „Antologijos“ steigėjų ir pirmasis direktorius.
9 Annette Michelson – rašytoja, kino ir meno kritikė, daugiametė „Antologijos“ direktorių tarybos narė.
10 Raimund Johann Abraham – austrų architektas, gyvenęs Niujorke, poeto bičiulis, rengęs „Antologijos“ rekonstrukcijos iš teismo kalėjimo į kino muziejų projektą.
11 Jack Smith – vienas svarbiausių Amerikos kino avangardo filmininkų.
12 Akiko Imura – vieno žymiausių Amerikos ir Japonijos avangardinio kino kūrėjo Tako Imuros, ne kartą parėmusio „Antologiją“, žmona.
13 Hiro Yamagata – žymus Amerikos ir Japonijos menininkas, ne kartą rėmęs „Antologiją“.
14 Henry Flynt – amerikiečių filosofas, muzikas, autorius, Fluxus menininkas.
15 Poeto bičiuliai: dailininkas, kompozitorius, poetas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, dailininkas, fotografas, rašytojas Andrius Naujokaitis ir Henry Flyntas.
Iš anglų kalbos vertė Kornelijus Platelis