Alejandra Pizarnik (1936–1972) – legendinė argentiniečių poetė. Jos eilėraščiai išsiskiria minimalistine raiška, introspekcija, subtilia tylos, mirties, tarpusavio santykių, intymumo, beprotybės temų refleksija. 1933 m. būsimos poetės tėvai paliko Rivnę (anuomet – Lenkijos, dabar –

Ukrainos miestas) dėl antisemitizmo, jos giminaičiai pateko į koncentracijos stovyklas. A. Pizarnik priėmė tai kaip savo kultūrinę traumą, kuri paveikė asmenybę ir kūrybą. Buvo hospitalizuojama psichiatrijos klinikose, nusižudė perdozavusi vaistų.

Spausdinami eilėraščiai – iš vieno svarbiausių A. Pizarnik rinkinių „Darbai ir naktys“ (1965), kurį komentuodamas Julio Cortázaras išsitarė „akimirkai peržengęs savo ribas“ ir pasijutęs taip, „lyg aš būčiau tu“.

Vertėja

Saros Facio nuotrauka

 

Vaikystė

Laikas, kai žirgo atmintį

užželia pievos.

Vėjas lelijų garbei

skiria tyriausias prakalbas,

ir kažkas įžengia mirties

karalijon atmerktomis akimis

kaip Alisa į jau regėtą šalį.

Apreiškimai

Naktį šalia tavęs

žodžiai pavirsta įkalčiais, raktais.

Mirties troškimas karaliauja.

Tebus visados tavo kūnas

jaukia įkalčių vieta.

tiesa apie šią seną sieną

tai kad ji šalta žalia ir dar juda

kviečia alsuoja kranksi ji švyti ji stingsta

stygos virpa dreba

                            stygos

ji žalia aš numirsiu

ji siena ji siela ji siekia matyti siela ir mirs

Šventė

Savo našlaitystę išskleidžiau

ant stalo kaip žemėlapį.

Nubraižiau maršrutą

į savo namus siaučiant vėjui.

Kas atvyksta, manęs neranda.

Kurių laukiu, neegzistuoja.

Ir aš gėriau stipriausius svaigalus,

kad paversčiau jų veidus

į angelus, į tuščias stiklines.

formos

nežinau, paukštis ar narvas

žudiko ranka

ar jaunuolė, rasta negyva taip žvakių

ar švokščia gili tamsi amazonės gerklė

ar tyli

o gal šitaip skamba fontanas

gal bardas

ar karalaitė aukščiausiame bokšte

Griūtys

                 ...bučiniuose, ne motyvuose

                                              Quevedo

Nuo žodžių mūšio mane paslėpk

ir mano paprasto kūno įniršį užgesink.

Tavo jubiliejaus proga

Priimk mano veidą nebylį, elgetą.

Priimk mano meilę, kurios prašausi.

Priimk mano dalį, kuri esi tu.

jos nebuvimo prasmė

jeigu išdrįsiu

stebėti ir kalbėti

tai dėl jos šešėlio

taip jaukiai prikibusio

prie mano vardo

kažkur toli

lyjant

atminty

nes jos veidas

išdegintas mano eilėrašty

nuostabiai dvelkia

kvapu

pradingusio mylimo veido

įsimylėjėliai

gėlė

              netoli nakties

              mano kūnas nebylys

        atsiveria

švelnios rasos būtinybei

užmarštis

kitame nakties krašte

meilė įmanoma

– pasiimk ir mane –

pasiimk ir mane saldžiųjų substancijų

kurios kasdien numiršta tavo atminty

darbai ir naktys

kad mano emblema pavirstų troškulys

kad paženklintų vienintelę svajonę

kad niekada daugiau nebemisčiau meile

buvau tikros atnašos

vien klajonė

vilkams po miškus

kūnų pilnoj nakty

kad nekaltai prabilčiau

Laikrodis

Mažulytė dama,

įsikūrusi paukščio širdy,

auštant išeina ištarti vienintelio skiemens:

                 NE

Pabėgimo nuo savęs vietoje

Erdvė. Didis laukimas.

Nieks neateis. Tas šešėlis.

Duok jam, ką duotų kiekvienas:

reikšmes apniukusias,

ne apstulbusias.

Erdvė. Plieskia tyla.

Ką gali duoti šešėliai vienas kitam?

nenaudingos ribos

vieta

nesakau erdvė

kalbu apie

                tai

kalbu apie tai, ko nėra

kalbu apie tai, ką žinau

ne apie laiką

tik apie akimirkų visumą

ne apie meilę

ne

     taip

ne

nebūties vieta

varganos sąjungos gija

Prašau tylos

        ...dainuok, vargšele mano

                                Cervantes

nors jau vėlu, jau naktis,

ir tu negali.

Dainuok, lyg nebūtų nieko blogo nutikę.

Nieko nenutiko.

Kas apšviečia kelią

Kai į mane žiūri,

mano akys atstoja raktus,

sienos saugo paslaptis,

mano nerimas – žodžius, eiles.

Tik tu gali paversti mano atmintį

susižavėjusia keliautoja,

nepaliaujančia liepsna.

Susidūrimas

Kažkas peržengęs tylą mane apleidžia.

Dabar vienatvė nebėra viena.

Tu kalbi kaip naktis.

Tu pasireiški troškuliu.

buvimas

tavo balsas

negalia išsilaisvinti iš daiktų

iš mano žvilgsnio

daiktai manęs atsikratė

paversdami valtimi akmenų upėje

vien lietus karščiuojančioje tyloje man likęs

tu atriši mano akis

ir prašau tavęs

kalbink mane

amžinai

prieš tai

          Evai Durrell

skambantis miškas

paukščiai nupaišytų mano akyse

mažyčius narvus

būstai

              Théodore’ui Fraenkeliui

sustingusioje numirėlio rankoj,

bepročio atminty,

vaiko liūdesy,

rankoj, pakilusioj stiklo,

nepasiekiamam stikle,

amžiname troškuly.

Paryčiais

Nuoga sapnuoju saulėtą naktį.

Pragulėjau gyvuliškas dienas.

Vėjas ir liūtys mane nutrynė

kaip kibirkštį, kaip eilėraštį,

užrašytą ant sienos.

didūs žodžiai

              Antonio Porchiai

nors dar ne dabar

dabar reiškia niekad

nors dar ne dabar

dabar ir visados

reiškia niekad

Tỹlos

Mirtis nuolat šalia.

Klasaus, ką ji sako.

Girdžiu tik save.

Iš ispanų kalbos vertė Greta Ambrazaitė

 

 

 

Alejandra Pizarnik „Dolor“