Alejandra Pizarnik (1936–1972) – legendinė argentiniečių poetė. Jos eilėraščiai išsiskiria minimalistine raiška, introspekcija, subtilia tylos, mirties, tarpusavio santykių, intymumo, beprotybės temų refleksija. 1933 m. būsimos poetės tėvai paliko Rivnę (anuomet – Lenkijos, dabar –
Ukrainos miestas) dėl antisemitizmo, jos giminaičiai pateko į koncentracijos stovyklas. A. Pizarnik priėmė tai kaip savo kultūrinę traumą, kuri paveikė asmenybę ir kūrybą. Buvo hospitalizuojama psichiatrijos klinikose, nusižudė perdozavusi vaistų.
Spausdinami eilėraščiai – iš vieno svarbiausių A. Pizarnik rinkinių „Darbai ir naktys“ (1965), kurį komentuodamas Julio Cortázaras išsitarė „akimirkai peržengęs savo ribas“ ir pasijutęs taip, „lyg aš būčiau tu“.
Vertėja
Vaikystė
Laikas, kai žirgo atmintį
užželia pievos.
Vėjas lelijų garbei
skiria tyriausias prakalbas,
ir kažkas įžengia mirties
karalijon atmerktomis akimis
kaip Alisa į jau regėtą šalį.
Apreiškimai
Naktį šalia tavęs
žodžiai pavirsta įkalčiais, raktais.
Mirties troškimas karaliauja.
Tebus visados tavo kūnas
jaukia įkalčių vieta.
tiesa apie šią seną sieną
tai kad ji šalta žalia ir dar juda
kviečia alsuoja kranksi ji švyti ji stingsta
stygos virpa dreba
stygos
ji žalia aš numirsiu
ji siena ji siela ji siekia matyti siela ir mirs
Šventė
Savo našlaitystę išskleidžiau
ant stalo kaip žemėlapį.
Nubraižiau maršrutą
į savo namus siaučiant vėjui.
Kas atvyksta, manęs neranda.
Kurių laukiu, neegzistuoja.
Ir aš gėriau stipriausius svaigalus,
kad paversčiau jų veidus
į angelus, į tuščias stiklines.
formos
nežinau, paukštis ar narvas
žudiko ranka
ar jaunuolė, rasta negyva taip žvakių
ar švokščia gili tamsi amazonės gerklė
ar tyli
o gal šitaip skamba fontanas
gal bardas
ar karalaitė aukščiausiame bokšte
Griūtys
...bučiniuose, ne motyvuose
Quevedo
Nuo žodžių mūšio mane paslėpk
ir mano paprasto kūno įniršį užgesink.
Tavo jubiliejaus proga
Priimk mano veidą nebylį, elgetą.
Priimk mano meilę, kurios prašausi.
Priimk mano dalį, kuri esi tu.
jos nebuvimo prasmė
jeigu išdrįsiu
stebėti ir kalbėti
tai dėl jos šešėlio
taip jaukiai prikibusio
prie mano vardo
kažkur toli
lyjant
atminty
nes jos veidas
išdegintas mano eilėrašty
nuostabiai dvelkia
kvapu
pradingusio mylimo veido
įsimylėjėliai
gėlė
netoli nakties
mano kūnas nebylys
atsiveria
švelnios rasos būtinybei
užmarštis
kitame nakties krašte
meilė įmanoma
– pasiimk ir mane –
pasiimk ir mane saldžiųjų substancijų
kurios kasdien numiršta tavo atminty
darbai ir naktys
kad mano emblema pavirstų troškulys
kad paženklintų vienintelę svajonę
kad niekada daugiau nebemisčiau meile
buvau tikros atnašos
vien klajonė
vilkams po miškus
kūnų pilnoj nakty
kad nekaltai prabilčiau
Laikrodis
Mažulytė dama,
įsikūrusi paukščio širdy,
auštant išeina ištarti vienintelio skiemens:
NE
Pabėgimo nuo savęs vietoje
Erdvė. Didis laukimas.
Nieks neateis. Tas šešėlis.
Duok jam, ką duotų kiekvienas:
reikšmes apniukusias,
ne apstulbusias.
Erdvė. Plieskia tyla.
Ką gali duoti šešėliai vienas kitam?
nenaudingos ribos
vieta
nesakau erdvė
kalbu apie
tai
kalbu apie tai, ko nėra
kalbu apie tai, ką žinau
ne apie laiką
tik apie akimirkų visumą
ne apie meilę
ne
taip
ne
nebūties vieta
varganos sąjungos gija
Prašau tylos
...dainuok, vargšele mano
Cervantes
nors jau vėlu, jau naktis,
ir tu negali.
Dainuok, lyg nebūtų nieko blogo nutikę.
Nieko nenutiko.
Kas apšviečia kelią
Kai į mane žiūri,
mano akys atstoja raktus,
sienos saugo paslaptis,
mano nerimas – žodžius, eiles.
Tik tu gali paversti mano atmintį
susižavėjusia keliautoja,
nepaliaujančia liepsna.
Susidūrimas
Kažkas peržengęs tylą mane apleidžia.
Dabar vienatvė nebėra viena.
Tu kalbi kaip naktis.
Tu pasireiški troškuliu.
buvimas
tavo balsas
negalia išsilaisvinti iš daiktų
iš mano žvilgsnio
daiktai manęs atsikratė
paversdami valtimi akmenų upėje
vien lietus karščiuojančioje tyloje man likęs
tu atriši mano akis
ir prašau tavęs
kalbink mane
amžinai
prieš tai
Evai Durrell
skambantis miškas
paukščiai nupaišytų mano akyse
mažyčius narvus
būstai
Théodore’ui Fraenkeliui
sustingusioje numirėlio rankoj,
bepročio atminty,
vaiko liūdesy,
rankoj, pakilusioj stiklo,
nepasiekiamam stikle,
amžiname troškuly.
Paryčiais
Nuoga sapnuoju saulėtą naktį.
Pragulėjau gyvuliškas dienas.
Vėjas ir liūtys mane nutrynė
kaip kibirkštį, kaip eilėraštį,
užrašytą ant sienos.
didūs žodžiai
Antonio Porchiai
nors dar ne dabar
dabar reiškia niekad
nors dar ne dabar
dabar ir visados
reiškia niekad
Tỹlos
Mirtis nuolat šalia.
Klasaus, ką ji sako.
Girdžiu tik save.
Iš ispanų kalbos vertė Greta Ambrazaitė
Alejandra Pizarnik „Dolor“