mirgėjimas

per tv ekraną pripusto pilną kambarį svirpiančio sniego,

iš jo nulipdys tau akis, kad nieko matyt negalėtum – –

sunkų kambario judesį ir atremtą sienon mėnulio ramentą,

o aplinkui vis liesis ir gūšis basonuos spalvotos
reklamų čiurkšlės,

kūnų valtys ant virvių blaškysis dulkėtoj palėpių arenoj,

mėsą pames ir žvilgantį kailį skrybėlėj užkaltas triušis,

o jo ekrane mirguliuos kirminai ir mažyčiai kauleliai – –

užkaltas žmogus savo kaukolėj pameta kūną, bet juda,

leidžiasi laiptais žemyn – – esam durys į abidvi puses:

vienoje tik koridorius, apkaltas dangum ir baltais
debesų bachilais,

kitoje iš šakų supintas puodelis, išverčiantis varnų
tirščius – –

tada supranti, kaip viskas susiję ir kad to, ko neleido
matyt

niekada nepamirši

 

atoslūgis

sniego skafandrai supakuoja medžius ir tuštėjantį kiemo kvadratą,
šiukšlių nefritines prieglaudas, sustingusių laikrodžių tėkmę,

rankas, kurios skyla ir trupa – – skyla ir trupa ir tavęs beliks trupiniai – –
juos sušluos į medinę dėžutę – – mažos rodyklių šluotelės,

akmeniniai snapai sulesios virš tavęs įsikibę gyventi,
įsikibę kvėpuoti lyg mangrovių iltinės šaknys, plėšiančios gabalą oro,

kai nusenka proto vanduo vidinėse pelkių lūšnelėse – –
esi baltas sniego skafandras, kuriuo neišeis užsidengt, pasislėpt nuo savęs,

gali tik kvėpuoti į jį – – kad nurimtum, nes plaučiuose tuščia sparnų,
kurie sugebėtų plasnoti
                                 tuščiame kūno maiše

 

žydėjimas

vien tik kulkų daigai, į kuriuos atsitrenkęs
gali prasimušti kaktą, gali prasimušti po žemėm
ir būti geriausias – – indelis, auginantis liūdesį – –
akmeninių dangoraižių sargas ir trūnančių kulkų laukas,
kuriame greit sudygs alyviniai debesys – – – – – – – – – –
varvės sunkūs lašai lyg iš šaukšto, kuriame virdavom šviną – –
o tu tik žiūrėki į dangų, kaip kaupiasi spiečius
ir virš galvos apdulkina
                                damoklo kardelius

 

švytuoklė

vidury kambario
milžiniška laikrodžio švytuoklė

daužo daiktus į šipulius,
jauties lyg gyventum laikrody,
kuriame ima vysti fontanai,

kojas apsėmęs vanduo – –
rankas debesų modelinas,

bandai nulipdyti duris,
bandai išsisukt nuo švytuoklės,

galiausiai ji pradeda stoti

ir viskas,

gali ramiausiai išeiti
mindamas šipulius,

mindamas cypiančią šviesą
po kojom – –

palikęs save tarp
nužydinčių kaulo

vijoklių

 

švilpimas

yra laikas išeiti
ir laikas sugrįžti dalykams,

kurių neturėsi,

jie gręžia tau kūną
ir prikemša vėjo skudučių,
žiauriausių karo švilpynių

ir skambi tiktai dūsaujant
lyg ruoštumeis nerti po žemėm

pavirtęs geležine žuvim
nusmailintu snùkiu,

palikdamas tai,
ko lig šiol neturėjai,
gyvendamas rūko name,

kuris perpjovė viską per pusę – –
ir vis tiek save susirinktum – –

bet dažnai praeini
pro prašvilpusį laiką – –
pro švilpiančias savo dalis

visai į jas nepažvelgdamas – –

į ausis prisilašinęs
paukščių

 

stalčiai

sudygsta ilgesys iš kažkur,
                                       nežinia, ar tai išvis ilgesys – –
riksmo gėlės per garsiai sužydi ausų vazonėliuose – –

per garsiai jos kvepia – – neramūs stalčiai kaupias
viduj, darinėjasi patys – –
                                    barškėdami žvilgančiais peiliais,
šakutėm ir šaukštais, stalčiai pilni debesų, mėsos
marionečių perdurtų aukso virbais,
                                               išprotėjusių gatvės žonglierių,
žongliruojančių rėkiančiais ugnies kamuolėliais,
tarsi būtų apsiuvę kas – –
                                     tavo akmenis lapės jaunikliais,
galvotum – – šakutės jau tau, galvotum, jau peiliai
ir visai ne gintis skirti – –
                                   ir šaukštas tik tam – – kad jo veidrodis
atspindėtų išgaubtą veidą – – išgaląstais kraštais,
kuriuo mėgini išsisemti
                                  stingdantį vakuumą

 

nimbas

švytintis nimbas virš tavo galvos tėra žiedas – –

į kurį įstatytas kaulinis dubuo – – sklidinas ilgesio

tvinksnių, keisčiausių daiktelių ir nuolaužų,

jos lieka po to, kai kažką išardai ir atgal sudėti nesugebi – –

kiečiausių minčių skverbimosi pro sąmonės maišą

lyg ylų, kuriomis neišeina pradurt sunaktėjusių piktžolių

smėlio – – jį beria kažkas virš galvos ir tirštėji – –

užverdi iš pykčio – – dubuo tampa verdančio stiklo namais,

iš jo pučia pamišusio žirgo statulą,

kurios viduje auga skaudantis rūkas,

kuri greitai lekia, bet niekaip nedūžta

metalinių lelijų garde

 

skriejantis

troleibusas pilnas smėlio – – lango kruvina burna – – skrieja
išspjovęs stiklus – – per sunešiotas šamanų dykumas,

viduje – – riksmas ir muzika, alpstantys kūnai, išvydę
dievo stotelės apvaizdą,

viduje tiršti pokalbiai, tirpstančios dulkių avys ir mieganti
rojaus vartų kontrolė,

bet staiga troleibusas sustoja – – vairuotojas bando užsiūti

žvaigždėmis kraujuojančią veną,
kuria šliaužia elektros barškuolės
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
mums liepia išlipt ir mes einame

kaulo tiltais, nubalinto smėlio paviršiumi,

laikantys nužydėjusius bilietus,

iki šiol negalėdami rasti

kito miražo

stotelės
– – – – –– – – – – – – – –