Skalikų kvapas

Ką besurasi,
eidamas ištiesintu keliu, –
ten ėjo daug žmonių:
keliautojų, kareivių ir turistų,
pirklių, pabėgėlių, avantiūristų...

Surado viską,
kas tik mėtėsi ant kelio,
kas buvo pamesta ar išmesta
iš pravažiavusio brikelio.

Turėtum brautis į tankmes,
į raistų gilumas, brūzgynus,
kur niekas dar nelandžiojo,
nepametė ir nepaliko nieko.

Tenai dar galima aptikti
nežinomo žvėrelio urvą,
paukščio gūžtą,
nuo žvilgsnio pasislėpusią gyvybę,
augalą ar grybą,
kas nenutrūkę nuo šaknų,
nepamesta, nenunešiota...

O eidamas asfaltais,
nublizgintais lietaus ir kojų,
nebent aptiktum kvapą
skalikų ir žirgų,
kuriais prieš pat saulėtekį
medžiotojai prajojo.

 

Turgelio išaugintas

Turgelio išaugintas, –
ko iš jo norėti,
džiūvėsį gerbia,
niekina sidabrą.

Teisybe netiki,
iš tolo mato melą,
mosuojantį
stebuklų lazdele.

Nekrauna turto,
meilės nedalija,
ir antro žando
neatsuks, – nelauk.

Kadais pramoko
brązgint mandoliną,
derėtis, lažintis,
visur ieškot naudos.

Turgelis kaip mokėjo,
taip augino,
nė karto neatleido
nė vienos klaidos.

 

* * *

Visada atsiranda kažkas,
kas išteisina nuteistuosius,
net tuos, kas į juodąją bylą
įrašyti kaip brolžudžiai.

Visada atsiranda kažkas,
kas be baimės priglaudžia
išvarytus iš kaimo
aprietus mangutų.

Blaškosi kilpoj miško žvėris,
graužia geležį, gaišta.
Visada atsiranda kažkas,
kas žvėrį pribaigia.

 

Rudagalvės antys

Prie drumsto upelio
paukščiai apsineša
greičiau negu žmonės.

Samanotos antys
kopia į užmirštą sodą
ir gaudo vienintelį uodą,
užsilikusį čia.

Rudagalvis vaikiukas
tempia virkščias,
krauna krūvon ant krantelio.

Nuo kalno lyg antis
krypuoja senikė,
atneša jam degtukus.

Bulviakasio žemėm
abu apsinešę.

 

* * *

Jokia gėlė nykiausiam romane
savaime palei taką nepražysta.
Teisuolis klumpa, pranašas suklysta,
bet visados – su autoriaus žinia.

Stebėtojai, prigludę prie langų,
nepastebi klastos, neatpažįsta.
Teisuolis klumpa, kiaulpienė pražysta,
ne kažin kas, bet autoriui smagu.

 

Susitarta

Ilgai miega, sapnuoja kažin ką,
paskui paleidžia muziką,
kažkas kažką dainuoja
nežinoma kalba.

Iš tikro tai tik šūkčioja ir stena,
bet sakoma – dainuoja,
nes šitaip sutarta.

Visa estetika ir menas –
susitarimo reikalas, brangieji.
Jei pasakyta, kad gražu, tai ir gražu.

Audra baisi, tačiau hormonų šokiai
yra estetiški, o ypač scenoje
prožektorių šviesoj auksinėj.
Vieni tik trypčioja,
kiti per galvas verčias.

Susitarta, kad scenoje visi
dainuojam, šokam ir vaidinam.

 

Ankstyva mirtis

Kažkas gi vienija tuos žmones,
nepaprastai skirtingus, tiesiog poliariškus –
rimteivas, nesuprantančius juokų,
nemokančius gudrauti ir tuščiai plepėti,
taip pat kitokius – skraidančius padebesiais,
kvailiojančius, nerūpestingus, lengvo mosto.

Pirmieji dedasi į galvą visas nesąmones,
aklai ir skrupulingai laikosi taisyklių.
Antrieji šaiposi iš bet kokių moralų.
Pirmieji vaikšto tik nurodytais takais,
antrieji braunasi per pelkes ir brūzgynus.

Tai kas tada juos vienija ir sieja?
Lengvatikius su lengvabūdžiais,
bandytojus su bandomaisiais,
dogmatikus su palaidūnais?

Klastingi spąstai
ir ankstyva mirtis.

Anei vieni, anei kiti ilgai neišgyvena.

 

Blaškomas sapnų

Sapnų nešiojamas kaip burių,
skandinamas baltakepurių
emocijų it vandenų
tikiuosi vis, kad gyvenu.

Sapnai nublunka kaip ir burės,
korėtas ir tuščiaviduris
gyvenimas, kuriuo dangstaus
nuo nebūties kaip nuo lietaus.

Kas pasakys, kada nuskęsiu,
pražūsiu vėtroj, kiek dar tęsiu
skrajojimą virš vandenų
ir sapną tą, kad gyvenu.

 

Sausas šulinys

Vėl šuliny pasibaigė vanduo,
senoj būdoj susirietė gyvybė,
tai būta troškulio, išdžiūvusios gerklės,
kad šitaip šulinį išgertų.

Mažai kas pamena,
kad dieną paukščiai baubtų,
o naktį bulvių vagomis
ropotų rupūžės link upės.

Kol šuliny blizgėdavo vanduo,
sodiečiui neateidavo į galvą
gailėtis gyvulių, dejuoja štai,
apsikabinęs ėrelius kaip Nazarietis.

Tolokai upė, tvenkinys pradvisęs,
miške užakęs ežeras, reikės kentėti,
kol angelas koksai susimylėjęs
prišlapins šulinį arba priverks.