Anoniminio vieno eilėraščio konkursas
I vieta
× Aivaras Veiknys
Pirmas sniegas
Ne, tai ne pirmas sniegas žemėn su lapais krenta –
naktį banda mamutų traukia skersai per plentą...
Ne, ir visai ne skląstis švintant namuos atšoka –
speigas galanda spigų kiemo berniūkščių juoką...
Ne, tai ne jie kvatoja, gandrą daržuos nudobę –
dusliai kastuvai dunksi: gilina šiukšlių duobę;
dega kovos vežimai, amžiams duobėn suvirtę –
čia net ir tau galiausiai šiąnakt išdegs numirti...
Ne, neišdegs, meluoju; slinkis arčiau prie laužo –
te tavo priešai miglą tau nuo akių nudaužo,
švelniai pražiodę, duoda tyro vandens ir vaistų,
tik neprašyk, kad laisvėn, vos kiek atslūgs, paleistų...
Mokais išeit iš kūno? – kaip visados išeina
pulkas bebaimių vyrų, traukiančių karo dainą;
virpa dangus, stiprėja vėjo lediniai gūsiai –
tuščias esi, bet džiaukis: tuščias ilgai nebūsi...
Dievo gerklėn suleistos, blyksi pušų viršūnės –
gandras, atspėk, ar vilkas ligą tavy įkūnys?
Vienas per kitą lekia paukščiai ir miško žvėrys –
ką įsileisi pirmą, kūno vartus atvėręs? – – –
Šnypščia sutryptas laužas. Sukas pūga verpetais...
Tau jau geriau, tik kelią būsi kažkur pametęs?..
Nenusiminki, seki paskui mamutų bandą –
ji net per pūgą visad kelią namo suranda.
II vieta
× Dainius Dirgėla
raudona ir juoda
turiu du automobilius
raudoną ir juodą
esu stendalis
raudonu važiuoju
pas panelę meilę
juodu važiuoju
pas ponią mirtį
kai važiuoju raudonu
pamirštu apie juodą
kai važiuoju juodu
pamirštu apie raudoną
kartais jie stovi šalia
raudonas ir juodas
ir aš pamirštu
su kuriuo ir pas ką noriu važiuoti
kartais myliu ir nekenčiu
raudono
kartais myliu ir nekenčiu
juodo
tada esu katulas
kartais pamirštu
kas aš
tada mirštu
o kai vėl prisikeliu
prisimenu
raudonas ir juodas
kraujas ir juodžemis
krešuliai ir grumstai
dulkės ir dulkės
III vieta
× Gytis Norvilas
mane paliko kalba
mane paliko kalba. buvau jai neištikimas: ėjau tyrais, kirtimais, poligonais, pustomais vėjo. be krypties. mečiau ją ir aš – vengiau intymumo ir paguodos.
liko tik kelmų nuliai, šaknų hieroglifai, malkų krūva, ūkiančios kamanės, pelių pragraužtos kišenės, juodi juodi serbentai ir juodingas pavasaris – tas amžinai grįžtantis numirėlis su kirviu rankose. antai: slyvos ištaškytomis smegenimis saulės atokaitoje, pasiliejęs hortenzijų trynys, iš uoksų srūvanti varnėnų derva, ant virvės – karantininių kaukių šikšnosparniai – – –
kalbai reikia vergauti, meilikauti, atnašauti ir melstis (taip ir girdžiu knygų fabrikantą šaukiant: „rašytoją padarysim iš kiekvieno toliato.“). o man jau svetimos visos religinės sistemos, išpažįstu tik neatšaukiamą dūlėjimą, jo skleidžiamą šviesą ir džiaugsmą.
kalba kaprizinga, jai svetima tuštuma ir išretėjęs oras, kalbai reikalingas tankis: daiktų, santykių, žmonių. kuo vėjas labiau košia, tuo kalba labiau retėja, o priebalsiai dauginasi it drozofilos.
– – – tik riksmas ir tuščia burna, tik kismas ir urna. aplink – išbyrėję balsių dantys. nuščiūva krausvinas mano dangus, paklaikęs nuo nerišlaus švebeldžiavimo.
IV vieta
× Gražvilė Baleišytė
/ / /
Birželio ryto kariai
Mėlyni lubinų kiparisai
Rikiuojasi tiesūs išstypę
Paaugliai paskutinėje klasėje
Šviesos budintys sargai.
Brandos egzaminas.
V vieta
× Simonas Bernotas
Dingo elektra
Tu man sakei
Kad tarp mūsų
Viskas baigta
Nebėra elektros
Nebekaista vanduo
Nebedega šviesos
Juodi ekranai
Transliuoja tuštumą
Aš tau sakiau
Kad viską galima
Lengvai sutvarkyti
Uždegiau žvakes
Ėmiau ieškoti
Vidaus saugiklių
Junginėjau pirmyn
Ir atgal
Pirmyn
Ir atgal
Kad galėtumėm
Pradėti iš naujo
Lyg niekur nieko
Apsimesti kad
Nieko čia tokio
Nebuvo
Nerimtas gedimas
Viskas pataisoma
Tačiau nieko
Iš to neišėjo
Užgesus žvakėms
Gūdi tamsa
Kurioje likau
Vienas
Anoniminio vieno eilėraščio tema „Mielas skaitytojau!“ konkursas
I vieta
× Gytis Norvilas
kalbà prie kultūros žurnalo redaktoriaus kapo duobės
...apeliuojant į skaitytojus ir autorius
ir ką, kvaily, dirbai kultūros labui? laikeisi sėjomainos? kiek nužudei grafomanų? tiek esi vertas – – – tai ar vertas? kiek atpurtei nuo meno? uždirbai alkoholizmą. o juodą džipą turi? idiote tu, iliuzijų ir tuštybės pilnasai. niekam nereikalingas tavo sumautas raštas ir giesmės. bergždžia, bergždžia tavo žemė – seniai reikėjo užleisti krienais ir šalpusniais. toli važiuosi, jau atvažiavai, dabar ryk savo uodegą. Marianų įduba dabar tavo paguoda.
gėrei vyną su politikais ir funkcionieriais? naudojais galia ir privilegijomis? kvailys. vardan tos? Miruvos? kvietė į prezentacijas, pasifotografuoti, išgerti vyno parodų atidarymuose, į spaudos pusryčius – – – tai papist ir kugelio davė?
kvietė į Landsbergio jubiliejų – nėjai. Prancūzijos ir britų ambasadoriai kvietė į priėmimus – nėjai, idiote šmote tu. sėdėjai ir čiaudėjai žiūrėdamas į saulę. gulėjai kampe susirietęs, žliumbei ir rėkei: „nakui nakui, užtenka, kiek galima iš savęs spausti, nebegaliu, nakui.“ ne Šarūnui, bet rėkei. prasigręžei skylę galvoj ir skrandy su tokia muzika. meilikavai sumautiems autoriams, sakei: „oi, kaip gerai parašei“, nors šūdą ten parašė – šūdą. ir vis atrajojai: „yra užkabinimų, pernelyg daug nereikalingų žodžių, tekstą reikia suveržti, kad braškėtų, viskas pakeliui.“ va, kaip rašei. nieko nėra pakeliui, dabar jau žinai – yra tik kelio galas.
taip taip, girdėjom ir tai: „man visad buvo įdomus pats žmogus“, o išties – kaip jis meluoja, meldžiasi didybės manijai ir vagia.
taip, sakau sau kalbą, sau – mirusiam. priešais veidrodį. kada kažin buvai gyvesnis?
II vieta
× Nijolė Kepenienė
/ / /
Mielas skaitytojau, Jums rašau
KRAUJU –
Iš širdies į širdį.
Čia tokia frazė, bet man gražu,
Kai mano širdį kas girdi.
Kai nufilmuotas minties dangus
Kruša iš akių pabyra,
Kai susapnuotas raštu žmogus
Į savąjį dangų kyla...
O tu, mielasis, ko ieškai many???
Žinau – ŠVENTOJO GRALIO!
Akmens to, kurs žodžiu atsišaukia širdy,
To stebuklingojo Diurandalio,
Kuriuo susikautumei su ŽIEMA,
Įšaldžiusia ŽEMĖS judesį...
Žinai, skaitytojau, – aš TATJANA,
Užrašiusi TAU savo liūdesį...
Ja k vam pišu... – juk žinai,
TU – mano rūstusis ONEGINAS,
Išmokęs kentėjimą mintinai...
Nuo manojo žodžio PABĖGI VIS...
III vieta
× Greta Ambrazaitė
Mielas skaitytojau!*
skiatyti mškią
nesiaktant gsairo
etii grybuati
be baarnuasko
kriviu moisukoti
pierš ppoieriaus glėę
kai ndeega meiėls
rmoaną užbiagti
pmirašti veikjėus
ir svao adresą
jrūon išlpuakti
kiap liaškui buetly
spalio dešimtą
būti išgelbėtam
nukryžiuoti eilėraštį
ant šios menės durų
skaitytojas rastas
namely medyje
tik kkss bvuo
autoiraus vadras?
* Manoma, kad žodį galima perskaityti ir pakeitus jo grafinę struktūrą: supainiojus raides vietomis, jei pirma ir paskutinė raidės lieka savo vietose. O skaitytojas, net perskaitęs, „iššifravęs“ tekstą, ne visada pajėgs prisiminti autorių, nesusipainiojęs ištarti jo vardą, pavardę. Kitaip tariant, autoriaus pavardė skaitytojui ne visada rūpi. (Prie komisijai pateikto eilėraščio šio komentaro nebuvo, – red. past.)
Fotoreportažas iš PDR ČIA