Anoniminio vieno eilėraščio konkursas

 

Dainiaus Dirgėlos nuotrauka.

 

I vieta

× Aivaras Veiknys

 

Pirmas sniegas

 

Ne, tai ne pirmas sniegas žemėn su lapais krenta –

naktį banda mamutų traukia skersai per plentą...

Ne, ir visai ne skląstis švintant namuos atšoka –

speigas galanda spigų kiemo berniūkščių juoką...

Ne, tai ne jie kvatoja, gandrą daržuos nudobę –

dusliai kastuvai dunksi: gilina šiukšlių duobę;

dega kovos vežimai, amžiams duobėn suvirtę –

čia net ir tau galiausiai šiąnakt išdegs numirti...

Ne, neišdegs, meluoju; slinkis arčiau prie laužo –

te tavo priešai miglą tau nuo akių nudaužo,

švelniai pražiodę, duoda tyro vandens ir vaistų,

tik neprašyk, kad laisvėn, vos kiek atslūgs, paleistų...

Mokais išeit iš kūno? – kaip visados išeina

pulkas bebaimių vyrų, traukiančių karo dainą;

virpa dangus, stiprėja vėjo lediniai gūsiai –

tuščias esi, bet džiaukis: tuščias ilgai nebūsi...

Dievo gerklėn suleistos, blyksi pušų viršūnės –

gandras, atspėk, ar vilkas ligą tavy įkūnys?

Vienas per kitą lekia paukščiai ir miško žvėrys –

ką įsileisi pirmą, kūno vartus atvėręs? – – –

Šnypščia sutryptas laužas. Sukas pūga verpetais...

Tau jau geriau, tik kelią būsi kažkur pametęs?..

Nenusiminki, seki paskui mamutų bandą –

ji net per pūgą visad kelią namo suranda.

 

 

II vieta

× Dainius Dirgėla

 

raudona ir juoda

 

turiu du automobilius

raudoną ir juodą

 

esu stendalis

 

raudonu važiuoju

pas panelę meilę

 

juodu važiuoju

pas ponią mirtį

 

kai važiuoju raudonu

pamirštu apie juodą

 

kai važiuoju juodu

pamirštu apie raudoną

 

kartais jie stovi šalia

raudonas ir juodas

 

ir aš pamirštu

su kuriuo ir pas ką noriu važiuoti

 

kartais myliu ir nekenčiu

raudono

 

kartais myliu ir nekenčiu

juodo

 

tada esu katulas

 

kartais pamirštu

kas aš

 

tada mirštu

 

o kai vėl prisikeliu

prisimenu

 

raudonas ir juodas

 

kraujas ir juodžemis

 

krešuliai ir grumstai

 

dulkės ir dulkės

 

 

III vieta

× Gytis Norvilas

 

mane paliko kalba

 

mane paliko kalba. buvau jai neištikimas: ėjau tyrais, kirtimais, poligonais, pustomais vėjo. be krypties. mečiau ją ir aš – vengiau intymumo ir paguodos.
liko tik kelmų nuliai, šaknų hieroglifai, malkų krūva, ūkiančios kamanės, pelių pragraužtos kišenės, juodi juodi serbentai ir juodingas pavasaris – tas amžinai grįžtantis numirėlis su kirviu rankose. antai: slyvos ištaškytomis smegenimis saulės atokaitoje, pasiliejęs hortenzijų trynys, iš uoksų srūvanti varnėnų derva, ant virvės – karantininių kaukių šikšnosparniai – – –
kalbai reikia vergauti, meilikauti, atnašauti ir melstis (taip ir girdžiu knygų fabrikantą šaukiant: „rašytoją padarysim iš kiekvieno toliato.“). o man jau svetimos visos religinės sistemos, išpažįstu tik neatšaukiamą dūlėjimą, jo skleidžiamą šviesą ir džiaugsmą.
kalba kaprizinga, jai svetima tuštuma ir išretėjęs oras, kalbai reikalingas tankis: daiktų, santykių, žmonių. kuo vėjas labiau košia, tuo kalba labiau retėja, o priebalsiai dauginasi it drozofilos.
– – – tik riksmas ir tuščia burna, tik kismas ir urna. aplink – išbyrėję balsių dantys. nuščiūva krausvinas mano dangus, paklaikęs nuo nerišlaus švebeldžiavimo.

 

 

IV vieta

× Gražvilė Baleišytė

 

/ / /

Birželio ryto kariai

Mėlyni lubinų kiparisai

Rikiuojasi tiesūs išstypę

Paaugliai paskutinėje klasėje

Šviesos budintys sargai.

 

Brandos egzaminas.

 

 

V vieta

× Simonas Bernotas

 

Dingo elektra

 

Tu man sakei

Kad tarp mūsų

Viskas baigta

Nebėra elektros

Nebekaista vanduo

Nebedega šviesos

Juodi ekranai

Transliuoja tuštumą

Aš tau sakiau

Kad viską galima

Lengvai sutvarkyti

Uždegiau žvakes

Ėmiau ieškoti

Vidaus saugiklių

Junginėjau pirmyn

Ir atgal

Pirmyn

Ir atgal

Kad galėtumėm

Pradėti iš naujo

Lyg niekur nieko

Apsimesti kad

Nieko čia tokio

Nebuvo

Nerimtas gedimas

Viskas pataisoma

Tačiau nieko

Iš to neišėjo

Užgesus žvakėms

Gūdi tamsa

Kurioje likau

Vienas

 

 

Anoniminio vieno eilėraščio tema „Mielas skaitytojau!“ konkursas

 

I vieta

× Gytis Norvilas

 

kalbà prie kultūros žurnalo redaktoriaus kapo duobės

 ...apeliuojant į skaitytojus ir autorius

 

ir ką, kvaily, dirbai kultūros labui? laikeisi sėjomainos? kiek nužudei grafomanų? tiek esi vertas – – – tai ar vertas? kiek atpurtei nuo meno? uždirbai alkoholizmą. o juodą džipą turi? idiote tu, iliuzijų ir tuštybės pilnasai. niekam nereikalingas tavo sumautas raštas ir giesmės. bergždžia, bergždžia tavo žemė – seniai reikėjo užleisti krienais ir šalpusniais. toli važiuosi, jau atvažiavai, dabar ryk savo uodegą. Marianų įduba dabar tavo paguoda.
gėrei vyną su politikais ir funkcionieriais? naudojais galia ir privilegijomis? kvailys. vardan tos? Miruvos? kvietė į prezentacijas, pasifotografuoti, išgerti vyno parodų atidarymuose, į spaudos pusryčius – – – tai papist ir kugelio davė?
kvietė į Landsbergio jubiliejų – nėjai. Prancūzijos ir britų ambasadoriai kvietė į priėmimus – nėjai, idiote šmote tu. sėdėjai ir čiaudėjai žiūrėdamas į saulę. gulėjai kampe susirietęs, žliumbei ir rėkei: „nakui nakui, užtenka, kiek galima iš savęs spausti, nebegaliu, nakui.“ ne Šarūnui, bet rėkei. prasigręžei skylę galvoj ir skrandy su tokia muzika. meilikavai sumautiems autoriams, sakei: „oi, kaip gerai parašei“, nors šūdą ten parašė – šūdą. ir vis atrajojai: „yra užkabinimų, pernelyg daug nereikalingų žodžių, tekstą reikia suveržti, kad braškėtų, viskas pakeliui.“ va, kaip rašei. nieko nėra pakeliui, dabar jau žinai – yra tik kelio galas.
taip taip, girdėjom ir tai: „man visad buvo įdomus pats žmogus“, o išties – kaip jis meluoja, meldžiasi didybės manijai ir vagia.
taip, sakau sau kalbą, sau – mirusiam. priešais veidrodį. kada kažin buvai gyvesnis?

 

 

II vieta

× Nijolė Kepenienė

 

/ / /

Mielas skaitytojau, Jums rašau

KRAUJU –

Iš širdies į širdį.

Čia tokia frazė, bet man gražu,

Kai mano širdį kas girdi.

 

Kai nufilmuotas minties dangus

Kruša iš akių pabyra,

Kai susapnuotas raštu žmogus

Į savąjį dangų kyla...

 

O tu, mielasis, ko ieškai many???

Žinau – ŠVENTOJO GRALIO!

Akmens to, kurs žodžiu atsišaukia širdy,

To stebuklingojo Diurandalio,

 

Kuriuo susikautumei su ŽIEMA,

Įšaldžiusia ŽEMĖS judesį...

Žinai, skaitytojau, – aš TATJANA,

Užrašiusi TAU savo liūdesį...

 

Ja k vam pišu... – juk žinai,

TU – mano rūstusis ONEGINAS,

Išmokęs kentėjimą mintinai...

Nuo manojo žodžio PABĖGI VIS...

 

 

III vieta

× Greta Ambrazaitė

 

Mielas skaitytojau!*

 

skiatyti mškią

nesiaktant gsairo

 

etii grybuati

be baarnuasko

 

kriviu moisukoti

pierš ppoieriaus glėę

 

kai ndeega meiėls

rmoaną užbiagti

 

pmirašti veikjėus

ir svao adresą

 

jrūon išlpuakti

kiap liaškui buetly

 

spalio dešimtą

būti išgelbėtam

 

nukryžiuoti eilėraštį

ant šios menės durų

 

skaitytojas rastas

namely medyje

 

tik kkss bvuo

autoiraus vadras?

 

^* Manoma, kad žodį galima perskaityti ir pakeitus jo grafinę struktūrą: supainiojus raides vietomis, jei pirma ir paskutinė raidės lieka savo vietose. O skaitytojas, net perskaitęs, „iššifravęs“ tekstą, ne visada pajėgs prisiminti autorių, nesusipainiojęs ištarti jo vardą, pavardę. Kitaip tariant, autoriaus pavardė skaitytojui ne visada rūpi. (Prie komisijai pateikto eilėraščio šio komentaro nebuvo, – red. past.)

 

Fotoreportažas iš PDR ČIA