Algimantas MIKUTA

Džojos Barysaitės nuotrauka

 

* * *

Jei jau žaidi,
tai žaisk žvaliai,
tarytum parke
įsisiautęs vėjas.
Dainuok ir šok,
kvatokis įžūliai
lyg niekada
nebūtum pralaimėjęs.

Neišsiduok,
jog kaupiasi širdy
apgaulės nuodas,
drumsčiantis tau kraują.
Koks reikalas žinot,
kad tu žaidi,
visiems kitiems, –
tegul pavyduliauja.

 

Druska

Kai samstant druską pasimato dugnas,
šiek tiek pajuodęs, bet ne juodas,
gerklėn įsimeta šleikštus saldumas –
kuo sūdysim, kai ištuštės aruodas?

Veidmainių išmonės yra beribės,
besaikės liaupsės, sacharingos meilės.
Kaip išgyvensim be rupios teisybės,
ar atlaikysim apgultį apgaulės?

Lig šiol nuo visko gelbėjo sarkazmas,
kandi kalba, pašaipios šypsenėlės.
Be juoko kaip be druskos. Verksim, skęsim
gėlam užuteky, kur baltos gėlės.

 

Kas įkirsta

Rašyta ašarom, kurios nedžiūna,
kalbėta sakiniais, kurie gyvi,
tašyta kirvuku, todėl lai būna
vaikų vaikams tie įrašai šleivi.

Kas įkirsta, tas įkirsta – ten melo
negali būti. Kiekviena gentis
aptikus įrašą, tuoj šveičia, valo
žeme ir kerpėm apneštas mintis.

 

* * *

Likimai dūžta į olimpiškas uolas,
keli klyksmai, ir užgula metalas
iš rūko išsinėrusias salas,
tarsi nebūta jų – išnyko salos.

Likimų nuolaužos, smulkieji šipuliai
tamsoj ilgai po vandenis klajoja,
o šie lyg niekur nieko pakiliai,
gyvenimus sudaužę, vargonuoja.

Nekinta niekas, viskas kaip kasdien –
kol vandenys didingai groja mirtį,
viliodami panirti jos gelmėn,
likimai neišdrįsta atsispirti.

 

Vis apie dangų

Kaip užsikirtusi plokštelė –
vis apie dangų, apie dangų.
Kuo vargingesnis klipatėlė,
tuo aukščiau
jo balsas taikosi pasiekti.

O kam gi lieka pažemės, rūkai,
žole apaugę fabrikų griuvėsiai,
rudėti vandenys, gyvybės elektra,
kieno balsais
jiems lemta prakalbėti?

Tylenių, protingųjų, nebylių?
Suprantama.
Ir dar juodųjų žemės kurmių,
kurie pakėlę galvas nuo darbų
dangaus apakinti
praranda amą.

 

Kelias į Laumes

Ji dviračiu važiavo į Barstyčius,
jis mynė maudytis į Laumių ežerėlį.

Pusiaukelėje teko prasilenkti,
prasilenkiant užkalbinta jinai sustojo
ir ėmė aiškint, kur tas ežerėlis.

Abudu buvo vasarojantys studentai,
prisėdę pagriovy susipažino
ir nuriedėjo kožnas savo pusėn,
tiesa, sutarę susitikt sekmadienį Sedoj.

Taip susiėjo
mano motina
ir mano tėvas.

O tas kelelis Laumių link
koks buvo, toks tebėr –
dulkėtas vasarą,
snieguotas žiemą.

Ne taip seniai
juo vėl pravažiavau
iš lėto, neskubėdamas,
kelis kartus sustojau
ir išlipau ant kelio.

Kad pamatytų laumės,
jeigu jos dar gyvos.

 

Tamsus paveikslas

Kai ryto saulė nušvietė paveikslą,
iš jo pradėjo virsti tamsūs augalai,
byrėti juodos sėklos, buvo parudavęs
per naktį sodas, užmirštas visų.

Paveikslas vis šviesėjo ir šviesėjo,
lyg taikėsi pranykti. Ir tikrai
staiga nuo sienos atsiplėšė ir nuskrido
pro mūsų veidus it kolekcinis drugys.

 

Lapės

Retas kolekcionierius miršta,
apglėbęs savo kolekciją,
paskutinė višta bėginėja tvorom,
visiškai sugaidėjusi.
Ginkluotas angelas
lydi į mokslus mergelę Lukreciją –
užuot laiku deramai ištekėjusi,
ji lanko kovos menų akademiją.

Visi pašaliai pilni
rudai išsidažiusių moterų,
kas vario varpais,
kas rakteliais variniais skambina.
Saugiausia miegot atsimerkus,
kaip utėlėtam pokary,
grandele prisirišus portfelio rankeną,
ir tikėt, jog ne visos lapės pasiutusios.

 

Su Geda Dubultuose

Sigitas,
kuris sumanė ašarą,
panašią į degtuką,
ir daug kitų
niekelių bei niekų,
vienintelis nevengė
leistis su manim
į šaltą rūsį.

Ten turškėmės
kas rytą
po rašytojų namais.

Joks latvis,
anei kitas
jūros kranto katinas
prie mūsų nesidėjo.

Tuom ir paskatino
gudruolį Baumaną,
namų direktorių,
išleisti iš baseino vandenį,
paliekant mudu,
brolius lietuvaičius,
žiopčioti dugne.

Bernard Baron (1696?–1762?). Dvi pusseserės. Pagal Antoine’ą Watteau Luvro muziejus, Grafikos meno skyrius, Edmond’o de Rothschildo kolekcija © RMN-Grand Palais (Luvro muziejus) / fot. Angèle Dequier / Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras