Giedriaus Jociaus nuotrauka

 

Alina Borzenkaitė (g. 1996) – poetė, istorikė medievistė, paveldosaugininkė, gidė. Jos tekstuose specifinis akademinis temų laukas, liaudies pasakų ar etnografinių švenčių, tradicijų motyvai pateikiami su apgaulingu naivumu, šmaikštumu. Tačiau tai tik paviršius, po kuriuo – paradoksalios ar baugščios įžvalgos apie pasaulį ir žmones.

Zigmas Pakštaitis

 

Trumpa pasaka

Šiandien princesė užsivelka žvejo šortus,
vietom įplyšusius, su dešimt kišenių,
stovi prieš veidrodį, žiūri į atvaizdą
ir lieka princese.

Žvejys, užsidėjęs princesės karūną,
nepaveldi sosto
ir neturi tekėti už kraujomaišos subjauroto princo.

Rytoj žveją išbruzgins iš karalystės,
poryt princesė pavogs jo valtį, pasieks Nilo upę
ir išplauks į Egiptą ieškot faraonų įkapių.

Drakonas
 
Mama,
mes užauginom drakoną,
žvynuotą ir slidų.
 
Jis laka iš mūsų jūros,
žada pasiekti dugną,
spjaudos padangų skiautėm
ir pilko šiferio lakštais,
atsikosėja Hanzos laivais,
jis nesustoja lakęs.
 
Stoviu prie senkančios jūros
ir nežinau,
kur ieškoti ieties
pervert jo suknistai širdžiai.

Eilutės, kurių neverta

Vasarnamio prieblandoj žėri
melsvos sparnelių dulkės.
Kūnas, persmeigtas plonytės vinies,
bevardžiam kūrėjui primena rytą,
kai džiaugėsi jaunas drugys,
sklęsdamas tiesiai graibštan.

Bet žodžiai išblunka karšty,
ištirpsta grindjuosčių tarpuos,
raidės niekuo nevirsta,
audra nestiprėja.

Rudeniop užrašinėj liks kelios eilutės,
kurių net neverta buvo pradėti,

ir persmeigtas drugio kūnas.

achluofobija

achluofobiją gydo kalvarkėse:
ten išmoksti bijot ne tamsos
            bet –
būtybių, kurios joje tūno,
kur rytais senjorai
parduoda lenino premijas,
spaliukų žvaigždes
ir vagnorkių pluoštus,
nuklodami jais šaligatvius,
 
kur praeities pionieriai
vakare gydys achluofobiją,
verčiant bijot ne tamsos,
 
            bet – –

Kinivarpos

– – atėjo pavasaris – –

Nėščia davatka
nebeina daugiau zakristijon,
nepraveria spintos, statytos prie caro,
ar tvano laikais, per praūžusį marą.
kinivarpos baigia ties sijom,
kitką palikdamos vasarai.

Link Joninių

Jie – prasti biologai,
arba tiesiog melagiai:

paparčiai nežydi,
gegutėms nereikia monetų,
žvėrys neprabyla žmonių kalba.

Jei sakys kitaip, paklausk,
ar bijo baltų kačių,
mazutu išsitepusių, perbėgant kelią,

o tada eik ieškot virbų Joninių laužui.

Pirmadienis

I. Čerpės
čerpių duženos nejaučia skausmo,
imk jas ir skaldyk,
dėkis kišenėn,
nešk draugams vietoj magnetų,
klijuok ant kartono,
kurk miesto viziją,
naująją tvarką,
kad ir molinę.

II. Sienos
sienos nejaučia šalčio,
nejaučia gėdos,
fotografuok jas ir platink –
įstatymai nedraudžia,
jos nesiilgi tinko
nei merkias nuo saulės,
jos – geresnės miestietės
už mus.

III. Benamis
žaliakelnis benamis nejaučia alkio,
tik troškulį,
visom šio kvartalo tarmėm
keikias ir eina ir keikias.
mes panašūs –
abudu ieškom konteinerių
išmest šiam pirmadieniui.

Ekspedicijos pabaiga
 
Kol išbridom iš pelkės – sutemo.
Kol išbridom – balsai aptilo.
Kilo rūkai virš žemės,
dvasios užvaldė šilą.
 
Kol išbridom iš pelkės – praėjo
daugiau negu trejos žiemos:
keitėsi miestų mados,
augo valstybių sienos.
 
Kol išbridom iš pelkės – žinojom –
ką joje siekiam rasti,
bet įrankiai surūdijo
ir sutrūnijo rąstai.  
 
Kol išbridom iš pelkės – supratom:
mes per ilgai pelkynuos,
kūlgrindos neberasim –
ji mus įminus.