Agnės Juškaitės piešinys
* * *
Kairos* – Dievo laikas –
tarsi sekmadienio rytą
atverta senolės kraičio skrynia.
Liepų medum kvepia lūpos.
Niekas nebučiuoja
melagystės durų.
Varpų gaudesio
prisodrintas oras.
Duobėtas žvyrkelis
veda šventovėn.
Tenai mes
lyg plaštakės
į Liepsną – – –
Sklidini ramybės
grįžtam namolio.
Laiminam laukus,
vėją, lietų.
Už girios
leidžiasi saulė,
o kairos – be ribų.
_________________________
*gr. – erdvėje besitęsiantis palaimingas metas.
* * *
Čiurlionio graviūra „Obelis“
plikom šakom įsirėžė
mano sielon.
Abi sapnuojam pumpurų
sproginėjimą.
* * *
Suskambo many
vietovardis Rusnė
kaip slaptažodis
tarp marių ir kopų.
Tik trumpą vasaros popietę
mačiau Rusnę,
o ji dar kvepia rūkyta žuvim
ir lygumų pievom mano celėj.
Šį vakarą Rusnė prašė
ištarti jos vardą
tarsi slaptažodį
tarp manęs ir vėjo.
Rusne – Rusne – Rusne – – –
Rus-ne – – – – – – – – – – – – – –
Marios nurimo.
Sapne basomis einu
vandenų lygiu paviršium.
* * *
Tamsoje senasis Burė
miško keliu veža mane rogėmis.
Jo šneka tyli,
tylesnė už sausos šakelės
krepštelėjimą.
Girgžda sniegas,
mėlynas, mėlynas,
mėnulio atšvaitais.
Iš arklio šnervių
kyla garas.
Nejaučiu kojų.
Nuojauta pakužda
vežėjui į ausį,
ir jis apkaišo
sulopytais kailiniais
mano kojas.
Švinta.
Pušų viršūnės
lengvai atsidūsta
žadindamos paukštukus.
Saulėtekio blyksnis raudonas
lyg tolimų kalnų aidas.
Blyksnį ir aidą ant rankų sūpuoju,
kad pametėčiau Tau.
* * *
47-ųjų rugpjūtį
Kulautuvoj
iš partizano sesers
užrašiau
penkiolika
miško brolių dainų.
Vakarais
ant Nemuno kranto
dainuodavom.
Atėjo laikas
grįžti į Kauną.
Žinodama – tėvelis
KGB dėmesio centre –
įdėjau dainas į geležinę dėžutę
ir ąžuolo drevėj
palaidojau.
Ūkauja jos naktimis
ligi šiol
lyg apuokai.
* * *
Savo gyvenimą
pasiklojusi
prie medinės lovos
žvelgiu į tavo Veidą
pilnaty
per užgesusio
raudono vakaro
palaimą
kvapniems
pušų sakams
lašant
į širdį.