Domanto Razausko nuotrauka

 

pauzių pamokos

i

muzika tavo viduj
kaulų virpančios fleitos
vargonų registrai
skamba taip, kad
atsisuktų net kurčias

ii

žolės rankose
virsta jūra, kurioje
maudomės, kurioje
užsimirštam

iii

neišsiųsti laiškai ir žinutės
neturi datų, neturi

į ką atsiremti, ir

kartu su odos drožlėmis
teka pro vonios ausį 
vamzdžių pasauliais į niekur

iv

galiausiai tu išaugsi mane
kaip išaugai savo batus
ir rūbus, kurie irgi 
turi savo istorijas

v

muzika tavo viduj
prakaito žuvys
slystančios tavo oda
į mano tinklus
iš mano rankų

vi

ten, kur laukia sniegas  
ten, kur kaulai bąla 
ten, kur vėjas vėjas
ten, į ledo šalį

kur susminga strėlės
kur sapnai įžemina
kur laukiniai žvėrys
man nagais į panages

vii

yra valtis, kurioje sėdime
ir valtis, kuria atplaukei
ir valtis, kuria išplauksi
kai tik pasikeis vėjas

atmintis yra pavojinga

štai jau keletą mėnesių
stengiuos nemirti

viii

tada nusprendžiam
vonioje praleisti visą
likusį gyvenimą –
tiesiog ant grindų, tiesiog
keramikos Alpėse

pirmus trejetą metų
esam laimingi

ix

jeigu ilgai žiūrėsi į vandenį
jo paviršių jeigu ilgai
jeigu nejudėdamas –
pamatysi jį virpant

tada bus galima
nerti be baimės

x

muzika tavo viduj
kraujas iš sapno
tekantis mano dilbiais
yra laisvas

xi

nerti be baimės
įkvėpti be baimės
nubusti be skausmo
su kuriuo jau susi-
gyventa, jau susi-
taikyta, dieve, kelintas
čia lygis skalėje pagal
farenheitą, kelintas
čia ratas ir kas šitie žmonės
iš kur šitie pelenai ant
šiurpstančios odos, kas
čia per žaizdos, kodėl
ir už ką tu man šypsais
ir muzika tavo viduj –
nenumaldomas noras prisidegti dar
vieną

xii

prisidegti dar vieną
dar vieną kartą
neatsibusti

xiii

ir į dugną valtis
ir sapnai kuproti
užsimerkt – sušalti
nieko nesapnuoti

užsimerkt ir lūpos
pačios randa kelią
švelniai įsisupę
apgamų žvaigždelės

xiv

muzika tavo viduj
plaukų stygos tarp pirštų

esi gražiausi vandeniu čiuožiantys
ašmenys

xv

mes rūkome lovoje 
ir viskas aplink 
yra peleninė