Lietuvių gestų kalba (LGK), kaip ir visos pasaulio gestų kalbos (GK), – natūrali ir visavertė, viena pagrindinių lietuvių kurčiųjų komunikacijos priemonių, įrankis kurčiųjų bendruomenės nariams įgyti žinių, priimti informaciją, ja dalytis ir išreikšti save. GK – neatsiejama viso pasaulio kurčiųjų žmonių identiteto dalis, kultūrinės ir kalbinės mažumos pagrindas.

 

Trapus gyvenimas. Erika Jočytė

 

Sunku tiksliai pasakyti, kada atsirado LGK, – matyt, tada, kai susitiko du kurtieji lietuviai ir pradėjo bendrauti. Moksliniu požiūriu, LGK buvo pradėta tyrinėti Surdologijos centre 1996-aisiais, praėjus metams nuo tada, kai Vyriausybė ją pripažino kurčiųjų gimtąja kalba. Centre dirbantys specialistai pirmiausia kaupė LGK leksiką, vėliau tyrė jos gramatiką, pradėtas rengti žodynas. Lietuvoje vykdomi ir kitokie tyrimai: analizuojama kurčiųjų tapatybė per kalbą, kurčiųjų šeimų kalbos politika, įtraukiojo ugdymo ypatumai kurčiųjų atveju ir kt. Pastaruosius 6 metus Lietuvoje taip pat analizuojama LGK literatūros, t. y. meninių tekstų, sritis (skirtingų gestų kalbų literatūrą apskritai tiria vos keli mokslininkai visame pasaulyje). Kitaip tariant, analizuojama Lietuvos kurčiųjų kalbinio ir kultūrinio paveldo dalis – autentiški, originalūs, sąsajų su žodine kalba neturintys kurčiųjų meniniai kūriniai. Ieškoma, ko LGK meniniuose tekstuose esama, ar yra meninių raiškos priemonių LGK ir jei taip – kokios jos. Tyrimų imtasi kilus sunkumams versti tokias priemones (kurių, natūralu, gausu pirmiausia meniniuose LGK tekstuose) tiek iš, tiek į LGK. Vis dėlto žinių apie LGK (ir apskritai GK) meninės raiškos priemones trūkumas trukdo užtikrinti ir kokybišką vertimą, ir apskritai komunikaciją. Tačiau netrukus atsivėrė daug platesnis vandenynas – LKG meninių kūrinių (poezijos, pasakojimų, vizualinio vernakulo ir kt.) analizė atskleidžia ir kurčiųjų mąstymo ypatumus, plačias LGK galimybes, sociolingvistinius ypatumus...

 

Viltis nemiršta. Arnoldas Matulis

 

Meniniai GK kūriniai nuo verbalinių kalbų kūrinių skiriasi daugiareikšmiškumu, metaforiškumu, raiška, o svarbiausia – prigimtimi. Metaforos, ritmas, rimas (taip taip, net rimas), dviprasmybės ir t. t. perteikiama gestais, nerankiniais elementais – mimika, kūno judesiais. Vienas ryškiausių skirtumų – GK literatūroje ypač gausu neologizmų. GK įprasta dažnai pasitelkti proformas – motyvuotas plaštakų formas, kurios artimos realybėje egzistuojančiam objektui, ir su jomis kurti polisintetinius, kitaip tariant, veiksmažodinius gestus. Šis įrankis padeda aiškiau, tiksliau formuluoti mintį, o literatūroje – ir suintriguoti, mintį perteikti nevienaprasmiškai, ją užkoduoti. GK literatūroje neretai pasitelkiamas vadinamasis vizualinis vernakulas – gestais, nerankiniais elementais perteikiamos kinematografinės priemonės. Taip teksto suvokėjas gali pasijusti tarsi kine, jam atsiveria nepaprastai paveikus 3D vaizdas. Tokie kūriniai – priemonė ne tik susipažinti su kurčiųjų bendruomenės kalba – GK, – bet ir pažinti šios bendruomenės ypatumus, aktualijas, kuo jie gyvena ir kaip tai išgyvena. Su dalimi autentiškų LGK meninių kūrinių galima susipažinti rinktinėje „12 skrydžių per gyvenimą“ – joje pateikiami LKG kūriniai (vaizdo įrašai), jų aprašai, naudinga, daugeliui nauja informacija apie šią literatūrą. Leidinys prieinamas Lietuvos bibliotekose ir Lietuvos kurčiųjų draugijos internetiniame puslapyje.

Anželika Teresė – gestotyrininkė, tirianti LGK meninius kūrinius ir juose pasitelkiamas meninės raiškos priemones, tokias kaip metaforos, rimas ir kt., Vilniaus universiteto doktorantė, vertėja į ir iš LGK, Lietuvių gestų kalbos meninių kūrinių rinktinės „12 skrydžių per gyvenimą“ tekstų lietuvių kalba autorė, šio projekto koordinatorė.