Iš Mikalojaus Vilučio išsaugotų rankraščių

 

Baladė

Jie žaidė vasarą. Ir kalnuose jų pilna.
Mėnulis pro žiūroną kaip akmuo.
Žemai, pagonių slėny, žaidė Vilnius
likimais ir gyvybėmis. Skiemuo

trupėjo ir trupėjo laikas;
jie ritosi žemyn per blizgančias rasas.
Jiems smėlio laikrodis matavo savo saiką,
primindamas apie dausas ir nedausas.

Jie žaidė kančią, nerimą ir guolį.
Jie grąžė nevilty grakščias rankas,
ir kai ant kalno nutūpė snieguolės,
jie puolė į putojančias bangas

bespalvių debesų. Ar matėt, kaip jie skrido?
Apsikabinę tarsi angelai.
Virš jų galvų dar suplasnojo rytas
ir apsiaustų juodų juodi galai.

Matyk jų veidus. Aprašyk jų būdą.
Jų dainą kad ir šuns balsu dainuok.
Paskui įsižiūrėk, kaip dangūs juda,
kaip dūžta baltos šukės – ok, ok, ok!

Jie pasirodo kartais virš to kalno
(tuomet mėnulis virsta akmenim).
Ir nuo to debesio tarsi iš balno
jie kalbas su tavim ir su manim.

 

Vilnius, 80/XII.14.
Morgenrotallee, Antakalny.
„Saulėtekis“

 

 

Pokalbis

Bereikšmis mūsų pokalbis, o drauge!
Teisybė – tavo, mano tik tiesa.
Abudu mažą savo e g o saugom,
Kuris, beje, sutampa su dvasia

Anų laikų – paikų, bet nemeluotų:
Indėnų vasarų, nudryžusių švarkų.
Dabar po savo edenų ir po golgotų
Tik paraštėj pažymim pieštuku:

Taip, viskas buvo. Netgi rojaus sodai.
Sutampa viskas – netgi apgamai.
Bet tu pirštu į seną vietą rodai,
Kur aš miriau, o tu ir vėl gimei.

Taigi, čia painiavos, miela, kiek nori.
Poezijos ir įvardžių – nedaug.
Tad aš sakau: Brangioji, I am sorry!
Tad tu sakai: Gerai. Daugiau nelauk.

Gal ir nelauksiu. Gaila, sentimentas!
Pro vilkdagius, beržyną, pro rugius
Tarsi gyvatė nuvingiuoja plentas.
Paplentėj sraigė kiša du ragus.

 

Jurgis F. V. Kunčinas
Vilnius, 1980. XII.14.
Morgenrotallee, Antakalnis

 

 

Bėglių minioj ₋₋₋

Bėglių minioj aš nemačiau tavęs,
O grindiniu trankiai trinksėjo kojos,
Kažkur iš tolo šaukė, šaudė, mojo.
Paskui tyla vėl prislėgė gatves

Lyg antspaudas. O miestas buvo žalias
Lyg medžiai nesumindyti keli,
Ir debesys, ir pastatai žali,
Ir išblaškytos knygos be viršelių.

Akloj tamsoj aš apsukau kvartalą,
Kuris maitino mus ir kuriame
Sėdėdavom ilgai už vieno stalo
Vienam ilgam ir negražiam name.

Dabar čia buvo tuščia ir nyku,
Tik skraidė popierinis lėktuvėlis.
Paskui ir jis pranyko iš akių,
Nes ant akių pradėjo birti smėlis.

Todėl ir nemačiau tavęs tarpu bėglių.
O gal klystu, gal niekas ir nebėgo?
Gal ieško, šviesdami blausiu deglu
Manęs, tik vieno tikro bėglio?

 

Alytus, 81 / sausio 7 d.

 

 

* * *

O gal nebereikia, negalima?
O gal taip turėjo įvykti?
Tai kam dabar kaip medalį
nešiojiesi savo pyktį?

O gal neužteko tabako?
Ir pinigo smulkaus pristigo?
Tai kam, pažaliavęs kaip chaki
virpini smuiką pigų?

Tai kam savo vėliavą juodą
per miestą iškėlęs tampai?
Ir veidą kaip sniegas suodiną
išblyškusioj drobėj tapai?

Todėl nebereikia, negalima,
todėl šitai turi išnykti.
Todėl nusiseki medalį
ir niekuo paverski pyktį.

 

Alytus, 1981 / sausio 7 d.

 

 

Miesto sąvartynas

Čia niekas nieko nebepasigenda.
Bet vyksta vis nauji ir vis nauji.
Tik varnų debesis čia sklando
Ir kartais išlenda žolė gaji

Pro seną padangą, praustuvą, šukę,
Pro naują grožį negyvų daiktų,
Pro žiurkės žvilgsnį – godų, aštrų, buką,
Ir pro galybę mūsų netektų

Mažų detalių ir stambių dalykų,
Ir nesvarbu juk pagaliau, pro ką,
Tik išlenda iš kaugės ir suklykia
Nuoga ir purvina žmogaus ranka.

Ir varnos skrenda sau, ir žiurkės bėga.
Žieminė saulė krenta įstrižai.
Bet teka grioveliu per šviežią sniegą
Rudi tarsi saulėlydis dažai.

Pažvelkite darsyk į šį peizažą –
Koksai dizainas, spalvos, visuma!
O aš matau vos krutantį tą mažąjį
Kairiosios rankos pirštą. Ir guma,

Ir skudurai, ir baldai dega,
Bet vyksta vis nauji ir vis nauji.
Virš miesto sąvartyno švyti Vega
Kaip žemė nebyli, ir kaip žolė gaji.

Alytus, 81/ I / 7.

 

 

Vasara

Kalvota vasara prasideda liūtim.
O pasibaigia? Jos dievai težino,
Kai saulė savo tvinkstančia krūtim
Krauju aplieja vėstantį beržyną.

Atverk palėpės langą. Ar jauti,
Kaip gula vėsuma ant tavo knygų,
Kaip blaškos skersvėjyje pagauti
Paiki drugeliai, kaspinai ir pigūs

Atvirlaiškiai. Pramušę tūbeles,
Dažai vyniojasi ant būsto sienų
Ir piešia vasarą, jos trobeles,
Europos kontūrą nuo Prienų lig Pirėnų.

Užuolaida suplyšta, o gėlė,
Drauge su vazonu padarius salto,
Numiršta, ir gležna gėlės vėlė
Pargriūva paslika ant balto skliauto.

O štai ir tu pakibus prie lubų
Sukies ratu aplink varinę liustrą.
Tai vasara, mieloji, be kalbų
Apleidžia mus ir margą tavo būstą.

Gal įkalbėkim ją? Gal liks kaip tu?
Ar bent jau iškratys čia pilną skreitą
Nereikalingų nuostabių daiktų,
Kad būtų ją už ką mylėt ir keikti.

Alytus, 1981, sausio 7 d.

 

 

Leta

Pusnies dizainas mena baltą krūtį
Nakties fone. O pats ir vėl meni
Šviesotamsą ir spurdantį rugpjūtį,
Kuriam ir šiandien tebegyveni

Su tiltais, mūrais, skruzdėlėm ir kopom
Nebalto smėlio, neaiškios kilmės,
Su įspaudais žmonių pėdų, kanopų,
Su permatoma neviltim gelmės.

Nevardinsiu daugiau su kuo, kuriuo tikslu
Vėl pro mane prabėga šitos dienos,
Vėl virsdamos eigos, būties veikslu,
Kuris lig šiol gyvena genuos.

Pusnies dizainas mena baltą krūtį.
Šviesotamsą ir miesto siluetą.
Ir galvą jon kiši (it smėlin strutis),
Bet ten tamsu. Tik tyliai teka Leta.

 

Alytus, 1981 sausio 7 d.

 

 

KOP *

Kai aš tarnavau
Kariniame Oro Laivyne,
pavasariais smarkiai lydavo
ir naikintuvai neskraidė.

Kai aš tarnavau
Karinio Oro Laivyno (KOP)
Meteorologijos stotyje,
rudens metu dažniausiai
vykdavo ilgi skraidymai.

Žiemą lėktuvus apvilkdavo
brezentiniais apvalkalais,
o kai skraidyti reikėjo,
apvalkalus nuimdavo.

Visą vasarą skraidė lėktuvai,
bet manęs jau nebuvo:
palikęs gerą klimatą,
aš parvykau namo.

 

* KOP – Karinės Oro Pajėgos.

 

81 / sausio 10 d.

 

! P. S. – Pavasarį yra daug šilčiau negu žiemą. /Brazys/