Asmeninio archyvo nuotr.

 

žvaigždės

 

vanduo it minkštas kašmyro megztinis

vėlų vasaros vakarą netikėtai atneštas mylimo žmogaus

lengvai apgaubia pečius

 

jame žybsėdamos krenta žvaigždės

 

ne šiaip neria žemyn

o puola tiesiai į glėbį

 

ir ant panirusių kūnų gesdamos

vėliau tyliai šnabžda –

 

žmonės liečia mūsų rankas, žmonės liečia mūsų rankas

iš erdvėlaivio statybos instrukcijų

 

I

 

laivą tu statysi iš nerimo ir aistros

iš lanku išsirietusių mylimųjų stuburkaulių

iš nežinios, ar kuri iš paleistų strėlių kada išties pasieks taikinį

ir tų keistų žvilgsnių

kuriais savieji tave pervers kiaurai

tarsi vis dar būtum, bet jau visai kitos rūšies žinduolis

 

ir bus šitas laivas trijų šimtų uolekčių ilgio

penkiasdešimties uolekčių pločio

ir trisdešimt uolekčių aukščio

o jo kūnas padalintas į trejetą aukštų 

 

statysi jį metų metus

ir niekada nežinosi, ar tai tik tavo klejonė

ar tikrai per akimirką vieną visa gali būt sunaikinta

lyg būtų nė nesukurta

 

statysi tą laivą taip

tarsi būtų viso

kame esti gyvybė, vardu

 

ir užtepsi derva duris, kad niekas

daugiau nepatektų į vidų

ir užtepsi storai

kad niekada niekas neišeitų iš laivo

 

o kad jau esam viens kitam atviri

tai turiu tau dabar pasakyti

 

kad gyvensi tu toje kajutėje su visais žvėrimis

dar gerokai prieš prasidedant tvanui

 

o dalis tavęs

jau kuris laikas

tenai ir gyvena

II

 

kaip jau sakiau

ir dar kartelį kartoju

pastatytas šitas erdvėlaivis bus

iš gofero medžio

 

užmaršties medžio, kuris

taip pat rojuje auga

ir nuo kurio valgę žmonės iš karto viską pamiršta

 

nes tik užmarštim dar gali savo gyvybę ištverti

III

padaryk arkoje perdangas ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva

 

jei kas ir gali visiškai viską sunaikint

tai tik gyvybė

gyvybė nepataikauja nei gyvybei, nei mirčiai

gyvybė gyvybei pamažu, bet ryžtingai priešinas

ir tik taip gyvybe ji tampa

 

šitas gyvybės vanduo, kurio gėrėt

iš šaltinio uždrausto 

dabar teka jumis ir kėsinasi viską užtvindyt 

 

ne tik dėl to, kad gėrėte jo

bet ir todėl, kad esat įskilę negrįžtamai

 

ir gyvi ne dėl vandens 

o todėl, kad įskilę

jūs esat

 

 

IV

 

padarysi arkai stoglangį

kad visi žvėrys, nesvarbu, kaip giliai

uždaryti bebūtų

vėlyvos vasaros naktimis regėtų

dangų ir turėtų svajonių

 

padarysi arkai stoglangį

kad visi jie galėtų ilgesingai bliauti į tolį

ir užbaigsi arką vienu uolekčiu viršum jo

taip, kaip tik viena baigti gebėsi

 

o prasidėjus tvanui ir vaitojant svaigioj agonijoj žemei

 

skrosi šiuo laivu vandens paviršių lengvai

taip, tarsi aplink nežūtų ištisi miestai 

 

tarsi kūdikiai, vos įkvėpę pirmą oro gurkšnį 

su juo į plaučius neįkvėptų vandens 

kuris plūsta iš jųjų pačių ir tvindo viską aplinkui 

V

 

anksčiau ar vėliau laivo šone įtaisysi tu angą

ir toje angoje raitysis visos gyvatės ir žalčiai visokie raitysis

ir mis jie visi tarakonais ir vienas kitu

 

anksčiau ar vėliau laivo šone įtaisysi duris tu į nežinią

ir į užmarštį įtaisysi

VI

 

kad ir kaip visi jie raitysis aplink svarbiąsias angas

galiausiai žengti pro jas teks ne tik tau pačiam 

bet ir būtybėm visom, kurias anksčiau ar vėliau

tikrai pamatysi

VII

 

paslaptis tokia paprasta

tarytum nėra tai net slapta

ši tiesa paslėpta vien todėl

kad josios gležna širdis neišbūna

 

tamsi gyvybė yra 

ir už ją dar tamsesnis 

joje paslėptas grožis

kurio juodam vandeny įsibridęs žmogus 

 

pačiam dugne tarp kitų mažų akmenėlių 

gyvenimo prasmę stengiasi rast

bet galop įsipjauna į ją

it į nuolaužą kriauklės

 

iš tvano pagamintas šis laivas

bet tik tokiam laive galėsi tvaną išbūti

VIII

 

tamsūs yra vandenys

ir tvanas anksčiau ar vėliau vėl visa užtemdys

 

tvanu mes vadiname jį ne dėl to, kad vandenys tamsūs

apsemia visus, kuriuose sau kambarį kuriam laikui radus gyvybė

 

vanduo ne tik žemės paviršių užlieja

jis nenurimsta tol, kol užtvindo ir dangų

 

tamsus vanduo apsemia saulę

ir tampa nuo to dar tamsesnis