Arturas Dronis (g. 2000) studijuoja žurnalistiką Ivano Franko universitete ir jau pusantrų metų gina Ukrainą fronte. Būdamas 20 metų išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Bendrabutis Nr. 6“ („Гуртожиток №6“. – Львів: Тріада плюс, 2020), už kurį pelnė Anatolijaus Kryloveco literatūrinę premiją. Šį rudenį „Senojo liūto“ leidykla (Видавництво Старого Лева) išleido naują jo poezijos rinkinį „Čia buvome mes“ („Тут були ми“).

Vertėjas

 

/ / /
Pastebėjau, kad nuvirto vaza su ką tik skintomis
gėlėmis.
„Tuoj sutvarkysiu“, – sakau
nuotraukai ant kryžiaus.

Pakėliau vazą, o ten
raštelis.
„Zuikeli, su metinėmis mus.
Myliu.“

Ivanas

Turėjau padovanoti tau dviratį
po karo.
Kaip tu ir sakei –
su krepšiu ir bagažine,
kad važinėtum krautuvėn.

Man liūdna, kad buvau pirmas,
klausiantis, apie ką tu svajoji.
Ir ne, nežinau,
koks Dniepro gylis.
Bet žinau, Seni,
kad tokį nuostabų pasaulį
mes ir stengėmės apginti.

Prasidėjo mūsų paskutinė diena,
o visos parduotuvės,
kaip tyčia,
uždarytos.
Pasibaigė mūsų paskutinis apšaudymas,
o ausyse –
tarsi aidėtų
dviračio skambutis.

Romka

Niekas be jo prie šašlykinės
mūsų kieme net neprieidavo.

„Romka, pamarinuok šašlyką.“
„Romka, pakurk ugnį,
o mes padarysim salotų.“
Ir taip visada, kai grįždavom
iš užduoties.

O tą vakarą mūsų būrininkas
valė kuprinę ir vis kartojo:
„Visur Romkos kraujas. Visur jo kraujas.“

Mes sėdėjome prie stalo,
valgėme ridikėlių salotas
ir mėsą, keptą
keptuvėje.

Žmona

Privalėjau pamatyti.
Turėjau žinoti,
kad ten iš tiesų jis.
Sūnūs paėmė už parankių,
o aš sakau: „Ištversiu.“

Na, ką jums pasakyti,
miega mano brangusis.
Pamėlęs jau,
taip vėlai atvežė.

Bet žinote,
mes dar pasimatysime.
Mes dar tiek metinių
kartu atšvęsime.

Dieve, kaip aš laukiu susitikimo.
Man baisu niekuo netikėti.
Dieve, aš taip laukiu susitikimo.

Galima už jus pasimelsti?

/ / /
Skaičiau feisbuke, jūsų, vaikinai,
aš nepraleidžiu.

„Kovose už Ukrainą,
eidamas dvidešimt devintuosius metus...“

Taip noriu apie jį paklausti,
bet bijau.
Vis galvoju apie tą dėžę,
apie kurią pasakojai.
Kaip jūs dėjote tuos daiktus?
Kaip jūs su visu tuo
gyvenate?

Ukrainos literatūra

Kas taip ir nepasirodė
mūsų literatūroje?
Kas taip ir nepateko
į rašymo procesą?
Kieno antraštė
ir biografija
telpa ant vieno kryžiaus?

Sako, kad literatūra –
tai žodžiai ir tyla tarp jų.
Mūsiškėje
pastarosios daugiau.

Gėlių pardavėja

Chrizantemos, gvazdikai.
Tos laikosi ilgiausiai.
Na, taip, galima ir
rožių.
Jos puošnesnės.
Jūs rinkitės, o aš
paieškosiu juostelės.

O jums kiek,
aštuonias?
Dešimt?

/ / /
Kuo rečiau tarsi žodį „karas“,
tuo labiau tikės
tavo eilėmis.

Sakyk, kaip yra.
Nušovė savi.
Netyčia, niekas juk nenorėjo.
Mūšis truko ilgai, puolė „vagneriai“,
o miške jau tamsu, gruodis.
Šliaužė prie sužeistojo ir
paklydo tose sutemose,
nepažino jo.

Nerašyk „karas“,
rašyk:
niekas iš jų niekada
to vakaro nepamirš.

/ / /
Literatūra nieko nenužudys,
eilėraščiu neapsiginsi nuo kulkos,
knygos neišgelbės nuo minosvaidžių,
laiškas nesuras pradingusių be žinios,
tad prasmės čia beveik nėra.

Bet ten, kur mes dabar, vėjuota ir karšta.
Iš griovio į blindažą
atpučia lavonų smarvę.
Naudojomės oro gaivikliu,
bet trečią dieną jis baigėsi.

Tada skaičiau Stuso rinktinę
ir po kiekvieno eilėraščio
uosčiau knygą.

 

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas