Ugnės Žilytės piešinys

deklaratyvus

 

paskaitau vieną afrikietę, net sukrūpčioju

kokia kraupi poezija, pagalvoju

kokia nejauki

 

o kaip gi kitaip

gera poezija gąsdina

 

gera poezija – gyvenimo prakaitu

ir mirties šlapimu sulaistyta

elektros skydinė

prie kurios prisilietus rangos kraujagyslės

pulsuoja vyzdžiai

lyg išgyvenant pažeminimą

 

          smala jau kunkuliuoja

          tuoj į ją įkiš tavo pirštuką, miesčioni

          taip, taip, bijok geros poezijos

          nes, matai, žmonės ne tik

          skrenda į Balį

          ir laižo ledus

          žmonės laižosi žaizdas

          vaikai uosto ne tik gėles

          bet ir dujas

          miega ne tik lovose

          bet ir tarp dviejų žemės kauburių

          iš vienos pusės kauburys su mama,

                                        iš kitos – su tėčiu

 

gera poezija dalyvauja orgijose

net apsiputojus tvatinasi

su įvairiausiais pavidalais, gamtos reiškiniais

pavyzdžiui, žaibais

tik įsivaizduok poezijos ir žaibo sueitį...

aišku, dar su paukščiais, augalais

visa grybų karalyste

vaiduokliais, driežais, žinduoliais

jai ne prie širdies sušukuoti grynaveisliai

jai patinka susivėlę sukrypę mišrūnai

 

gerai poezijai mielos visos iškrypimo formos

nes pabandyk ją uždaryt į kokią trigonometriją

ar Sandoros skrynią –

dar nesugalvotas toks keiksmažodis

kuriuo jinai išsprogdins visas

ją veržiančias sienas

 

gera poezija dedasi tai gyvenimu, tai mirtim

ji tai deivė, tai giltinė –

kažkoks dantytas tarpas

atrodo, va, pralįsi, bet visada susikruvini

 

tuviai paskandinti degtinėj

indėnai uždaryti į konservus

banginiai ryja plastiką ir verkia vandenynuos

atogrąžos kraujuoja palmių aliejum

po kurį klampoja orangutangai –

šiandien patys liūdniausi poetai

 

poezija yra literatūros

ką ten literatūros, viso gyvenimo DNR

su visom kosminėm dulkėm

požeminiais bioarchyvais

ir epigenetikos triukais

 

ji nepakaltinama, bet kada išsitrauks baltą bilietą

ji milžinė prieš įstatymą

niekas jos negali pasodint, nuteist myriop

visi kalėjimai jai – tik smėlio pilys

visi baudžiamieji būriai – tik alaviniai kareivėliai

 

ji net negali nusižudyt

nes jei ir pabando, iškart pastoja

nuo to, kas ją žeidžia

 

nuo geros poezijos dažnai bandoma slėptis

nuo blogos – dažniausiai ne

ši – nekviečiamas baubas, apsikaišęs žibutėm

ana – žaizdota guodėja, ateinanti tik išsikvietus

bet nėra nieko baisiau

už blogos poezijos reanimaciją

ten siaubingi net ir visai nebaisūs demonai

o štai net patys baisiausi

geros poezijos demonai –

beveik angelai

jie draugužiai, su kuriais gali siaust naktimis

ir nardyt bedugnėm

 

nuo įtampos ten sproginėja šmėklos

nuolat pražysta ir miršta

mirimu į tave

įsismelkia

trapiausia pasaulių šviesa

 

 

dumblas

 

siauro tunelio vedamas

grįžau vakare namo

nustumdytas nutamsintas nuzulintas

 

nei akmuo nei grumstas

nei vanduo nei kisielius

 

lyg su akim

lyg be akių

 

nors atrodo jau priprasta

tokia scena ne pirmoji

šitam nesibaigiančiam

padūmavusiam filme

 

bet tasai mūsų paukštuko

„na ir kas kad tėtis smirda

geriau gyvas nei miręs“

nudegino aršiau nei maukas deguto

 

šliaužk iš to rūsio, ėmiau vapėt

palindęs po antklode

šliaužk iš slėpynių su savim pačiu

kur silpnybės lakštingalų

liežuvėliais suokia

kad viską suprastum

taip kaip reikia joms

 

bet ne mano paukštukui

ir ne mano dukrai

 

ji tyli ir liūdi

ne dėl to, kad rytoj į mokyklą

kad rytoj ir vėl matematikos kontrolinis

su besidraskančiom formulėm

jos liūdesys kitoks

tamsesnis nei mano bandymas

pritaikyt visą pasiteisinimų

algoritmą

gilesnis nei mano graužatis

sunkiai lyg astmatikui dūsaujant

 

„esi mano oras, sūnau

esi mano plaučiai, dukra“

 

noriu tai jiems pasakyt

bet lūpos – per sunkios