rytmetinė
laibais, permatomais
kūdikio pirštais
sugriebia žiupsnį tabako
nutūpus ant šlapio
plastmasinio sosto,
staigiais,
neapskaičiuotais
paukščio judesiais
kraipo galvą, tarp lūpų
bruka suktinę, ir gatvė
priešais, ir miestas
nusidriekia peizažais
įkvėpimo,
dešimtą
storo stiklo siena
į požemius nuslysta, ir
mirgantis aštriom šviesų
briaunom pasaulis
veriasi,
ji pasilenkusi pro kraštą žiūri
į formas ir spalvas,
tarytum grįždama į sapną,
kur laisto laisto laisto
peroksidines gėles.
lapų mirgėjimas tamsoj
pakaušiu jaučiu,
kaip smaigas bokšto
dangų dreskia,
o debesiukas už
bokšto bažnyčios
neužkliuvęs
praplaukia lygiai,
pro stiklą nešvarų matau jį gražiai,
nė trupučio nesusitepus
kambarin
ligoninės sienų baltumo
įsliūkinant
vėjuotom naktim
taip vienišai
plieskia šimtai žibintų
šitam mieste
ir man taip skauda akis
nuo sidabrinio lapų
mirgėjimo
tamsoj
pirmadienis, savaitės pabaiga
ima ir sušiūra
vėjui užėjus
vidury dienos
augalo miesto vejoj
plaukai sausi
tampriai
apjuosęs sijonas
moterį su vaiku
šalia parduotuvės
padalos laiko
prisegtos
prie mokyklos sienos
aukštai tabaluoja:
penkiolika po vienuolikos
delne adresą laiko
ji
kraipo galvą
balandis ant stogo
čia negyvena
seniai
jau niekas
ten parašyta
Velykos
pievoj,
tarp pilkų stiklo blokų
baltas juodomis dėmėmis
užvertęs snukutį
orą uodžia,
pasigriebęs
purų jo kailį
balandžio vėjas glosto
Velykos,
pagalvoji,
o kai žvilgsnis
darsyk krenta
pro langą
baltas su mėlynu
šiukšlių
vartosi pamestas
maišas
dykynėj
langas
aklas dangus:
tirštų debesų valktim
apėjusios akys jo
suglaudę sparnus
miesto balandžiai
krenta
į betoninį rūką
suspaustų
gatvių tuneliuose
į nesibaigiantį sapno kamuolį
vyniojasi dienos ir naktys
o tu nemiegi,
net nesnaudi,
lietaus purvu
apneštas lange,
suimi delnais
nerimo pilną
rudenį
žibintų šviesoms
trykštant
pro užuolaidą
sidabriniais nakties balsais
pabyra jis
eina žiemyn
minkštumas padeda nertis
oras vaikšto po kambarius,
čiupinėja užuolaidas
ir mano plaukus
staigiais atšipusiais pirštais.
klusnumo pririję
daiktai tupi ir klauso,
kaip grindyse tvinksi
bundančios pėdos.
įkypai spokso knygų
lentynos, o žodžiai
išriečia nugaras, kai
vyzdys sukasi jų pakasyti.
blunkančią saulės brydę
virš stogynėlių brėžia
vakaro pirštas ant stiklo,
rūdys ant veido žiba.
kuri šiandien diena,
koks mėnuo, metai,
adresas?
dar valandėlė ir oda
raukšlėtis ima, sudrimba,
išskysta rausvumas –
minkštumas padeda nertis.