* * *

Negimę
Actekų
Palikuonys
Vis
Gliaudo
Kažkokias
Sėkliukes ir
Deda
Man
Tiesiai
Į
Burną:
Sako,
Jeigu
Išdygs,
Jie
Prisikels.

 

* * *

Aš
Nenoriu
Nusiristi
Į
Dangų –
Nuo
Ko
Tuomet
Atsispirsiu
Pakilti?!.

 

* * *

Esam
Tik
Tol,
Kol
Suprantam,
Kad
Antai
Už
Tos
Kalvos
Mūsų
Nėra...
Ir
Nieko.

 

* * *

Tame
Peizaže
Neatpažįstu
Nieko: to,
Ko nebuvo,
Ten ir
Nėra; to,
Kas
Yra,
Nebelieka
Tą
Pačią
Sekundę.

 

* * *

Kai
Lauki,
Laikas
Nesustoja – jis
Laukia
Kartu.

 

* * *

Atlaposiu
Plačiai,
Kiek dar
Liko
Manęs
Po
Manęs,
Kai
Nelieka
Akmens
Ant
Akmens. Ir
Kai
Niekas
Nežino,
Ar
Būta
Kada.

 

* * *

Galop
Viskas vis tiek
Išaiškėjo:
Tiltų ten
Niekas
Nestatė,
Valčių nei
Plaustų
Nebuvo, ir
Plaukt
Niekas
Nemokėjo...
Nė
Menkiausios
Aliuzijos
Į
Vandenį.
Kaip
Į
Gyvenimą
Po
Gyvenimo.

 

* * *

Nieko
Nemoku.
Netgi
Savęs. Vis
Pradedu ir
Pradedu
Iš
Naujo...

Kartojimas –
Mokėjimo
Motina. Bet kad
Aš
Nuo pat
Mažumės
Tesutariau tik
Su
Tėvu...

 

* * *

Iš
Meilės mes
Išėmėme
Tave
Iš
Lizdo,
Visą
Dieną
Laikėme
Delnuose,
Sterblėje ar
Skreite,
Paskui –
Po egle...
Vis
Atbėgdami
Pažiūrėti,
Pakalbinti ir
Paglostyti...
Kol
Galiausiai
Numirei
Iš
Bado.

 

* * *

Tik
Dabar
Supratau:
Ji
Taip
Kuitėsi
Sąsiuvinyje,
Ieškodama
Praeities
Vardų.

O
Dabartį
Pakrikštysim,
Kai
Praeis.

 

* * *

Aš
Taip
Seniai
Ieškau
Dievo, kad
Pamiršau,
Kas
Jis
Yra.

 

* * *

Po
Lietaus
Visur
Aitriai
Kvepia
Naiviom
Nuodėmėm. O
Mes
Sakom, jog
Ievom.

 

* * *

Gal, sakau,
Išmoksiu,
Kaip
Paukščiai, –
Kuo
Puikiausiai
Gyventi,
Visai
Nesusikalbėdama
Su
Žmonėmis?..

 

* * *

Spjaudyklė
Zuikiams yra
Toks
Daiktas,
Kad, vos
Užmetęs
Akį,
Iškart
Supranti: tai
Spjaudyklė
Zuikiams.
Net
Jei
Nežinai,
Ar
Zuikiai
Spjaudosi.

 

* * *

Nagu
Nugramdau
Prie
Lango
Prilipusius
Sparnelius. Ir
Iš
Jų, o
Ne iš
Atspindžio
Stikle,
Save
Atpažįstu.

 

* * *

Viskas
Turi
Lygiai
Tiek
Prasmės,
Kiek
Kaštonų
Žiedai
Palei
Kelią: jei
Spėju
Išvyst –
Žydi. Jei
Ne...
Koks
Tuomet
Skirtumas?!.

 

* * *

Grambuolys
Sutvertas
Visai
Ne
Tam,
Kad
Ištiškęs
Šlykščiai
Išteptų
Mašinos
Priekinį
Stiklą.

Bet
Tiktai
Tada
Paprastai
Jį
Tepastebim.

 

* * *

Kai
Nebebūsiu,
Apsimuturiuosiu
Kuo
Nors
Nuo
Galvos
Ligi
Kojų.

Kad
Nieks
Negalėtų
Suprasti – dar
Likę
Manęs... Ar
Jau
Ne.

 

* * *

Niekada
Nenorėk
Gyventi taip,
Kaip
Nori. Nė už ką
Nesutik
Net
Pabandyti.

Įjunkusį
Į
Brangų
Maistą
Katiną
Tenka
Atiduoti. Ar net
Užmigdyti.