IŠTAKOS
2-asis troleibusų parkas, Justiniškės:
šešiolikto maršruto troleibusas su nareliu, vardu Ciklas,
pramerkia savo vienintelę akį
1-asis troleibusų parkas, Antakalnis:
antro maršruto troleibusas, vardu Upė, nusižiovauja
vairuotoja balnoja Upę, švelniai šluosto šonus,
pereina per saloną, surenka užsilikusias šiukšles,
tikisi, kad šiandien Upei į vidurius nieks neįrėš jokio
necenzūrinio
Upė ir Ciklas pasiruošę pradėti maršrutą
Kita stotelė – Raudonojo Kryžiaus
gimiau Raudonojo Kryžiaus
ligoninėje
man buvo penkeri, kai atvežė tėtį
1993-ieji
tais metais Lietuvą lankė
popiežius, ėjom į ligoninę, gatvės atitvertos nuo šaligatvių
žmonės spaudė prie širdies
abrozdėlius,
laukė Jono
Pauliaus II, mama vedėsi mane už rankos,
kažką pasakė policininkui, ir mus praleido
kas po avarijos matė tėčio automobilį
stebėjosi, kad vairuotojas liko gyvas
po keliolikos metų gerdavom Raudonojo Kryžiaus ligoninės
kieme, šalia Rašytojų sąjungos
jungdamiesi į svaigią girtuoklių
vienatvę
po antro tėčio infarkto
kas rytą eidavau prie lango
patikrinti, ar nestovi
mašina su raudonu kryžiumi
naktį į tėvo dieną, pernai,
piešiau atviruką, jame liūdnas žvejys
gaudė trečią savo gyvybę
mano tėtis yra katė
tėti tėti,
kiek gyvybių turi?
kiek dar liko?
Kita stotelė – Zoologijos sodas
mes buvom sutūpusios vienatvės
zoologijos sode:
tingios koalos,
miklūs stepių pelėnai
besistumdantys tarp kūno grotų
– ar palenksi man eukaliptą?
– nepasiekiu.
– ar grūdelių pabersi?
mažai maisto stepėse
gyvūnus šerti griežtai draudžiama
draudžiama šerti vienam kitą
tad šeriamės
diriam viens kitam
kailį
Kita stotelė – Salomėjos Nėries
čia įlipa ji
kai plaukėm baidarėm
sau kartojau – kaip iš pieno putos plaukus
kodėl nepasakai jai? – suvirpa Upė
(troleibusas kerta tiltą per Vilnią,
įrieda į Arsenalo gatvę,
asfaltą keičia plytelės)
labiau už viską tenorėčiau
stebėti tave šokančią
(bandau įsivaizduoti
savo psichologę šokančią)
verčiu tave į tekstą, nes taip
lengviau paleisti
tavo plaukus į raides
rankas į kablelius
kabutes
Kita stotelė – Gerosios Vilties
Paskutinio gurkšnio daina
tu buvai mano upė, mano Neris,
mano Vilnelė, mano „Upytė“,
švelninai, aštrinai, trindavai
trindavai
trindavai
iš atminties
mesdavau burtą – kamštelį –
ir upė nusekdavo iki kelių
lankstėsi man barmenai liokajai
menės menai
kandeliabrai barai
šaligatvio plytelės glostė kelius
išmušdavo dvylika, arba dvi
arba be penkių keturios
užsidarydavo paskutinis baras
karieta virsdavo tuščiu cigarečių pakeliu
rytais prisistatydavo žirgai
obuolmušiai
išmušinėdavo skolą
kasdavo žemę ir prunkštė už nugaros
įsisukdavau į antklodę
mėtydavau į juos tabletes,
mėtydavau viską, kas po ranka
– šiu šiu!
tais rytais būčiau galėjus ryti arklieną
Gerosios vilties iškyšulys – prisimenu,
mokėmės per geografiją
Minesotos valstija – prisimenu,
mokėmės per geografiją
šitaip dainuoju, šitaip dainuoju
tai
paskutinio mano gurkšnio diena
paskutinio gurkšnio daina
paskutinė gurkšnelė
Kita stotelė – Vasaros gatvė
viskas atrodo labiau prisijaukinama
net upės paviršius arčiau tilto dugno
upės paviršius žvelgiant nuo tilto
ties lentele „Tu rūpi“
tu rūpi man, upės paviršiau,
trauki į save kaskart, kaip ungurys įsisukdamas mano
galvoje,
Baltijos ungurys iš Montale eilėraščio
Kita stotelė – Menų gimnazija
sėdim po tiltu
betoninėm plokštėm nusirita nuorūkos, papilu tavo alų
upei pagirdyti
tegul ir ana apsvaigsta,
tegul paspringsta!
kokia skysta laiko metafora –
neištekanti, amžina tatuiruota paauglė,
išsipaišiusi medžių ornamentais
po tiltu pakibęs metalinis dirižablis – auskaro burbulėlis
po lūpa
pro mus praskuodžia visas nacionalinis parkas:
– žiūrėk, gulbė,
– žiūrėk, pelė,
antys, paprastasis kirstukas, baidarininkai!
ar išeisi šiandien į kiemą?
ateini į mano sapną po dvidešimt metų ir mes einame
į koncertą, nežinau, kas groja, labai daug žmonių,
sunku prasibrauti,
tau jau laikas grįžti,
man jau laikas busti
Ramune, namooo!
po tiltu
gulbė, pelė ir baidarininkai
žiūri į mus
sėdime, geriame alų,
pavydime amžinai paauglei upei
kaip man tave įsirašyti!
kaip nukirpti šitos upės gabalą ir įsirašyti
į kasetę,
kad galėčiau sukti ir sukti ją magnetoloje,
kol juostelė sutrūks
upė
mus pratekės
Kita stotelė – Katedros aikštė
aš sutikau naujus metus
dvigubas stiklas skyrė
mane nuo rujojančios gatvės,
fejerverkų, aikščių euforijos
buvau įsisegus auskarus-laikrodukus
rodyklės nupieštos po stiklo gaubtais
telefono skambutis skyrė nuo tavęs
prastas ryšys (per Naujuosius visi visiems skambina)
taurės stiklas nuo mandagybių
nejaukios tylos
kol nepakankamai butelių ištuštėję
tuštėjantys buteliai
nuo pilnėjančio ryto
ledas nuo šaligatvio
namų link
žalia medinė 2015-ųjų ožka
stojo man skersai kelio
ŽIOTYS
Kita stotelė – Troleibusų parkas
Paskutinė maršruto stotelė
miesto upė yra troleibusas
kas rytą į centrą
juo įteka
prabudę miegamųjų rajonų žmonės
kas vakarą
nuovargis išteka atgal
į pilkų dėžučių
žiotis
čia Ciklas ir Upė gulasi į angarus
čia upė praryja savo uodegą
čia baigiasi ciklas
akį užmerkia ciklopas