Dane Zajcas (1929–2005) – legendinis slovėnų poetas, buvęs kandidatas Nobelio premijai gauti, dar vadinamas poetu šamanu. Lietuvių skaitytojams šiek tiek pažįstamas iš mano ankstesnių publikacijų. Asociacija „Slinktys“ dar šiais metais išleis D. Zajco poezijos rinktinę lietuvių kalba, todėl skaitytojams nusprendžiau pasiūlyti kelis itin tapybiškus eilėraščius iš būsimos knygos.

Skaitant šio poeto eiles neįmanoma nepastebėti tamsių įvaizdžių: eilėraščiuose kaukia vilkai, šviečia kraupi mėnesiena, rankas iš žemės tiesia mirusieji, išsigandusį žmogų puola kraujo ištroškę laukiniai žvėrys. Vis dėlto D. Zajcas laikomas meilės ir šviesos poetu, tamsybėse įžvelgiantis vilties šviesą.

Poetą pažinojusieji tvirtina, kad jis buvo atsidavęs kūrybai ir kiekvieną savo eilėraštį mokėjęs mintinai. Poezija buvo jo darbas, gyvenimo būdas ir priebėga nuo patirto siaubo. Jaunystėje, per Antrąjį pasaulinį karą, D. Zajcas neteko namų, juos sudegino naciai. Kare žuvo jo tėvas ir du broliai. Amžininkai teigė, kad šios traumos poetą persekiojo visą gyvenimą, o į šviesą vedė tiktai poezija. Ne veltui 2008 m. pasirodęs jo pomirtinis viso gyvenimo poezijos rinkinys pavadintas „Į baltumą“ („V belo“).

Vertėja

 

 

× Dane Zajc

 

Geltonas vėjas

 

Geltonas vėjas pilkuose laukuose.

Tamsiai žalioje upėje.

Geltono vėjo glėby

pulkas neramių varnų.

 

Raudonas medis pilkuose laukuose.

Vienišas medis po žydru dangumi.

Tylus medis tyliuose laukuose.

 

Geltonas vėjas várnas nubloškė

į raudoną medį.

Jos tuoj aptūpė šakas

lyg sunkios juodos kekės.

 

Tada jos plasnojo geltonam vėjy

pro kaktą,

pro pirštus

ir pro raudono medžio glėbį.

 

Laikas traukiasi į rudenį, krankė.

 

Geltonas vėjas pilkuose laukuose.

Raudonas medis geltoname vėjy.

Raudonas medis, vienišas,

ir varnos vėlyvõs

popietės širdy.

 

 

Mirštantis medis

 

I

Kraujo lauže liepsnoja miškai.

Tai laužas rudens.

Laužas nykimo.

 

Tas medis nebedavė vaisių.

Medis nuliūdęs.

Medis miršta.

 

Nežinia, ką jis mena.

Pavasarius?

Vasaras?

 

Nelaimingas medis.

Gražus tik ruduo:

Kraujo ugny tu sudegsi.

 

II

Medis mirė.

Vienišas tarp miškų.

Vienišas tarp dangaus ir žemės.

 

Niekas nešaukė: Padėkite.

Lapai tylėjo.

Šakos tylėjo.

Paukščiai išskrido.

 

Jis mirė:

Raudoni lapeliai lašėjo ant žemės

(lyg kraujo čiurkšlės).

 

Buvo gražus:

Raudonas rankas tiesė į dangų

lyg žmogus, kurį praryja pelkės.

 

 

Kuosos

 

Nudžiūvęs medis yra cinikas,

krizenantis pavasario vėjy.

Ant jo tupinėja kuosos.

Kuosos karkia himną tavo jaunystei.

 

Kuosos mėgsta trupančias ugniavietes,

užgesusius židinius,

užgesusius piemenų laužus.

Jos žino, kur lavonai

per penkis pirštus po žeme.

Užveria lavonams akis.

Vakarais apie juos pasakoja

mirštančio ąžuolo šakose.

 

Vakarais, kai tamsa tanki

lyg smala katile,

jos karkia himną tavo jaunystei.

 

 

Mirusieji

 

Lietus nulaižė akmenis.

Vanduo užliejo ugniavietes.

Lietus gesina krosnis.

Smėlis užsemia rūsį.

 

Vynmedžiai sulaukėjo.

Fontanas griūva.

Paskutinė siena aiži.

 

Erškėtis dygsta kampe,

kur kadaise stovėjo stalas.

Tylūs pokalbiai vakarais,

tėvo alkūnė ant stalo.

Tėvas miręs.

 

Tavo alkūnė sutrupėjo.

Tavo ranka pavirto į žemę.

 

Kas nugenės vynmedį.

Kas užkurs ugnį.

Kas iš jos krapštys

nykstančius mirusių metų veidus.

 

 

Būsi viena

 

Būsi viena pražilusiais plaukais,

apdegusiomis suspaustomis rankomis.

 

Vėjas tiktai gros

nuogom šakom į langus

balades apie tavo vaikus.

Ir jų šešėliai pas tave ateis,

ir priartės,

ir nutols,

tylūs ir nelaimingi

vienišam bežodžiam blankios

šviesos šokyje.

 

Ir nebus jokios švelnios galvytės,

kurią vakarais paglostytum.

Jokio balso,

kuris tyliai su meile iškvėptų:

Mama.

 

Būsi viena pražilusiais plaukais,

kuriuos kiekvieną rytą

rankiosi iš šukų.

 

Ir nematomais pulkais skraidys karkimas

virš mirusio lauko,

virš plikų viršūnių.

Nuliūdusi saulė kris ant grindų.

Jos spinduliuose

obelys,

nuogos, rudeninės,

galvomis linksės

lyg sukumpusios senės.

Ir nė vienas šokantis šešėlis

tada neišdrįs pravirkti

tavo meilės šventovėje:

Atleiski, mama.

 

Nematomos akys

 

Liūtai pabunda.

Pailsėję liūtai pabunda aukštoje žolėje.

Sunkūs žingsniai užgula žemę:

pavėjui riaumoja liūtai.

 

Mėnulis, šviesioji nakties akis,

žvelgia pro viršūnes.

Minkšti pilvai trinasi į žemę.

Akys ieško.

Žalios akys tarp krūmų.

Gelsvos akys žolėje.

Raudonos akys tarp nendrių.

 

Stebėk savo žingsnius.

Stebėki kojas.

 

Liūtai slepiasi tarp kamienų.

Liūtai ruošiasi pulti.

Jų nugaros virpa

nuo įtempto laukimo.

 

Stebėk savo žingsnius.

Nematomos akys renkasi,

kur į tave suleisti alkanas iltis.

Alkanos iltys tave pjaustys

aštriais ašmenimis.

 

Liūtai puola gazeles.

Liūtai šoka lyg riaumojantys bado kamuoliai.

Liūtai skerdžia.

Mėnuo, šviesioji nakties akis, keliauja dangumi.

Minkšti pilvai trinasi į žolę.

 

Stebėk savo žingsnius.

Stebėki rankas.

Rytas persiris per kalną lyg baltas sotus gyvis.

Raudona saulė ieškos,

ilgai ieškos tavo kaulų,

aukštoje žolėje išsibarsčiusių.

 

Liūtai riaumoja į naktį.

Kaip mes skerdėme bailias gazeles.

Kaip mes skerdėme drebančias gazeles.

Kaip mes draskėme jų mėsą,

jų minkštą mėsą ant juodos nakties staltiesės.

 

Ištroškę liūtai laka mėnesieną.

 

Saugoki rankas.

Saulė ras tavo kaulus,

išsibarsčiusius aukštoje žolėje.

 

 

Hienų juokas

 

Hienos ateina,

hienos juokiasi naktyje.

 

Jų juokas yra siaubas.

Dvasios pakyla.

Dvasios šoka mirties šokį

nakties namuose.

 

Hienos ateina.

Hienos juokiasi sausu baisiu juoku.

 

Paleiskite mano kojas.

Paleiskite mano ledines kojas.

Paleiskite mano kojų pirštus.

Paleiskite mano kojų kraują.

Nelieskite jų

šaltais snukiais.

 

Hienos ateina.

Hienos mėnulio veidą uždengia

mėšlungišku juoku.

 

Paleiskite mano rankas.

Paleiskite mano miegančias rankas.

Mano pavargusias rankas.

Nesuleiskite į jas

baltų aštrių dantų.

 

Hienos ateina.

Hienos mėnulio veidą uždengia

mėšlungišku juoku.

 

Paleiskite mano galvą.

Paleiskite mano gražią galvą.

Paleiskite ją, nes tai mano galva.

Noriu žiūrėti mėnuliui į veidą.

Nenusukite jos į žemę.

Nevoliokite jos žolėje.

Begalinėje piktybės žolėje.

 

Hienos išeina.

Hienos juokiasi sočiu ir sodriu

juoku.

 

Dvasios pakyla iš žemės.

Dvasios šoka.

Pakvaišusios dvasios šoka mirties šokį.

Pakvaišusios dvasios blaškosi

prarytomis galvomis.

Dvasios šoka.

 

Duokite man mano galvą.

Grąžinkite man mano gražią galvą,

noriu ją mesti mėnuliui į veidą.

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė