Denisas Johnsonas (1949–2017) – amerikiečių poetas ir prozininkas, lietuvių skaitytojui jau kiek pažįstamas iš novelių rinkinio „Jėzaus sūnus“ („Rara“, 2021). Rašytojo eilėraščiai kalba apie žmones, gyvenančius visuomenės paribiuose, jis griežtas tiek sau, tiek vyraujančiai laikmečio kultūrai. Kaip pats yra sakęs, jam didžiausią įtaką darė Dr. Seussas, Dylanas Thomas, Waltas Whitmanas, Erico Claptono bei Jimi Hendrixo gitaros solo ir Thomas Stearnsas Eliotas.

Vertėjas

 Cindy Lee Johnson nuotr.

 

Nužudytasis

 

ką tokio ištaria vėjas, kad suskaldo

upės paviršių

 

į smulkučius nuostabos mostus,

nieks nežino, nežinau ir aš,

 

stovįs ant kranto. panašiai mąsčiau

apie žiemiškus praeivių veidus,

 

svarsčiau, kiek čia beprotybės

ir kiek tikrovės. jis veikiausiai

 

klausės vėjo, kad šitaip

apstulbo žudikui

 

nesuvaldžius kulkos. jis prisimena,

koks jausmas kvėpuoti. jo akis

 

klaidžioja miesto gatvėmis

per lietų, sapnuodama jo gyvenimą.

1969-ųjų balandžio 20 d.

 

stebiu, kaip vakarai

ilgėja šiai šaliai žlungant,

ir, rodos, suprantu, kad prieplaukos gale

nebebus jūros. net ir

jūra subėgo slėptis į giliausią

požemį po savo dugnu, o keletas

vaikigalių, užsibuvusių kieme,

išblunka vakarienei artėjant.

Ratas

 

skiriu Jane, sapno motyvais

 

Šiandien praėjau sraigtasparnį,

nukritusį gatvėje, kur

amo netekę ir sielvarto draskomi

praeiviai savais žodžiais vis

bandė paaiškinti, kas

čia nutiko. Vieni apraudojo pilotą,

kiti tuštino jo piniginę –

girdėjau, kaip tasai, atsakingas už jo žūtį,

pareiškė, kad jam jau nebeprireiks,

nebuvo aišku – galvoje turėjo piloto

pinigus ar gyvybę.

Garsas buvo kaip po vandeniu,

priminė man šviesą, kokia švyti

sapnuose, kai užmiegi gulėdamas

ant nugaros ir pabundi vos nepaskendęs.

Ir nors bandžiau apeiti

šį ugnies ir gedulo cirką –

korpusas, įtrūkęs kaip vabalo kiautas,

lavonas it vos praverta pietų dėžutė,

iš kurios sklinda paika muzikėlė, –

man, regis, nesisekė,

tad vis grįždavau į ano sąmyšio centrą

ir mane vis prarydavo susirinkusiųjų sielvartas.

Mūsų liūdesys

 

Liūdesys apima žvalgantis atgalios, kai pasieki kelio pabaigą:

liūdesys, lūkuriuojantis gatvės gale,

cigaretė, žėrinti liūdesio žėresiu,

ir mentas geltonu lietpalčiu, sakantis jau vėlu,

jau vėlu, jau liūdesys.

 

Liūdna pagalvojus, kaip viskas baigėsi moterims, kurias mylėjau:

Džiulė virto savo motina, o Rūta –

o Rūta, kaip supratau, virto

liūdesiu...

 

Kai ateis laikas

ir žmonija paliudys, ką padariusi,

ir pirmuosius žmones susodins prieš teliką, kad šie išvystų Dievą, ir

sakys

Hjustone,

paleistas degimo variklis,

nebus ten jokio degimo.

 

Bus tik muzika drėgnų gatvių

ir vienišų barų, kur pianino klavišai

seka savais pėdsakais į gailesčio girią, kurioje ir pasiklysta.

Bus tik liūdesys.

Bus tik

liūdesys, liūdesys, liūdesys.

Ulisas

 

Laivo geležtė ir bangomūša

mūsų žaizdų

 

Kulkos apvalkalas ir mūsų paklydimų

putoti raibuliai

 

Savižudžių kapitonas

ir veidrodžio

archipelagas

Ošeno parkas ir Vilšyro bulvaras

 

Moterys bėgiojančios

Santa Monikoj

mėgstu prie jų prisiartinti

kai šios lekia pro šalį

dvelkdamos

priplėkusiais kvepalais

 

Bandau įsibrauti

į jų akis

 

Santa Monika

šv. Augustino motina

maldų motina

vaikinukas gramdo

kalėdines snaiges

nuo lango

gremžtuku

 

Išžaginčiau tave

besimeldžiančią

Santa Monika

kunkuliuojančią it vandenynas savo guoly

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas