Jonas Valonis. J U N O N A

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

J

 

Aš visada norėjau gyventi prie vandens

 

Esu muziejus. Iš pradžių

rinkau akmenis pakelėje.

 

Turėjau kelis ereliukus.

Rinkau importinių cigarečių pakelius,

geriausi laimikiai iš Jūrmalos.

 

Markes, monetas, bet

laimės monetos buvo man sumokėtos

daug vėliau.

 

Po rekonstrukcijos

pradėjau pildyt kolekciją drugiais,

taip, naktiniais, nes tada įrengė kambarį palėpėj – čia tavo – pasakė.

 

Kroviau viską. Pirmo medžio, kurį

apkabinau, tošį, daug laivelių iš jos išėjo, išplaukė,

teisingiau. Vapsvų lizdą, bet jau niekad akmens.

 

Modernizavus, gavau kelis daiktus.

Su jais vaikštau. Kai grįžtu į savo kambarį,

vis nužvelgiu akmenukus ant palangės.

Visas jų skyles,

kurias išgremžė jūra.

 

 

U

 

man rodos kalbu

 

per miegus

 

daug vaisių

krenta į mano burną

 

smėlis nuo tavo pėdų

Margarita

 

tavo pirštelis,

kuriuo sukūrei pasaulį,

Dieve,

 

jis toks mažas

 

jis

 

telpa mano atminty

 

 

N

 

aš žinau, kol tavo laikas

tavęs nepaleido

 

atrodai kaip ta moteriškė

vakar

ėjo į halę, pirko (tarkim, svogūnų)

 

aš žinau, kol tavo laikas

tavęs neapleido

 

esi stora bobulė,

prekiauji žolelėm

 

aš žinau, kol tavo laikas

tavęs nepaleidžia

 

stovi ir šauki,

berniuk,

užsidėk kepurę –

mano sūnus taip ir

 

peršalo

mirė

be kepurės

kaip ir tu

 

kada nors

 

 

O

 

– I’d Rather Go Blind –

 

Čia gyvenam

džiovinam grybus

liepų žiedus

artojų prakaitą

ir norą

kirsti tą

tolimą liniją

 

kurios nematom

 

 

N

 

du kiaušiniai

ant pusryčių stalo

pusiau

 

prisikėlę

 

 

A

 

„...meilės istorijos, menas, vaikystės svajonės“ (Steve Jobs)

 

„Bet, kita vertus, yra žmonių, kurie nepatyrė meilės istorijų.“ (Jurga Vilė)

 

 

Paskutiniai žodžiai

 

Po inkilu tuščia

Tuščia alyvose bičių

Tuščią ėdalo indelį

Laižo šuo

 

Taip garsiai

 

Virtuvės natiurmorte,

Prasčiausiame kūriny,

Sujuda kempinė –

Dehidratacijos paskutinėje

Stadijoje raitosi

 

Švarūs užvalkalai

Skalbimo mašinoje

Balti su baltais

Juodi klūpo kampe ir laukia

Savo eilės

 

Į nuolat akį manolizos

Ar į griovį kai skuodžiu

Nuo vilkų ar į

Prarūgusią Peruggia

Kambario oranžeriją

 

Joje stoviu nuogas

Gėriuosi, bet net ji

Negali pažiūrėti, kaip

Sunkiai pats save

Pakeliu ir džiaunu

 

Nukreipia

               žvilgsnį.

Draugai