Dijana APALIANSKIENĖ

Kareivonių pilkapiai...

Skirtas dėdei rašytojui Juozui Kralikauskui

Tu negirdyk žirgų Spenglos upėje,
patvinusioje motinos ašaromis –
nuščiuvusioje laukime stebuklų –
taip niekada ir neapakinusių...

Dar ginklai nebuvo nustoję žvangėti –
motinos ranka neišsaugojusį savo vyriausiojo –
tai laukimas apgaubtas bemiegiais šarvais,
apklojusiais išbėgiotas lankas ir pievas..

Ašaros aptemę nuo aklo regėjimo,
prisiglaus prie seno Kareivonių pilkapio –
amžinybei priglaudusio  Madleno vyrus –
ir pagarbinusio jos genties iškiliuosius didvyrius...

Išskobti mediniai piliakalnio kryžiai,
apkvaitę, apsunkę nuo metų nešiojimo,
duslingai girgždės motinų ilgesiu,
veliau užliūliuotų bevaikių lakštingalų...

Tavo ilgesys, išblankęs amžinybėje,
pasiliks rymoti prie Aujėdo ežero,
regėjusio tuščiais balnais paklaikėlius žirgus
ir iškeliavėlius, niekada nesugrįžusius.

Metai bėgs, kaip senolių kartota daina,
kažkada užtraukta, bet užtildyta vėjo,
TU laimingai šypsaisi sustojęs pakriaušės gale –
sugrįžęs ten, iš kur niekada nebuvai išėjęs...

2014 m. sausio 27 d.

 

Anatomo atradimas

Baltas išpurvintas sniegas
ištėkštas pusiaukelėje –
tai mano pasaulis,
betirpstantis visatos delne.
Kūnas išvargęs,
daužytas likimo smūgių,
praradęs bet koki žavumą,
sustingsta beforme našta...
Tai mano gyvenimas, mano kupra,
suaugusi su oda ir išpampusiom gyslom –
uškimštom, prikimštom, prigrūstom praeities,
kad kada nors koks jaunutis ANATOMAS,
naršydamas mano bevardį kūną,
surastų užstrigusį mano gyvenimėlį
nutilusio pulso žiede...
Žinau, jis nustebs,
išvydęs jį tokį mažutį, besvorį,
bespalvį ta manąjį  gyvenimėlį,
o jo sterili pirštinėta ranka,
pasvėrusi ir pamatavusi,
atsainiai svies jį į šalį,
kai aš vis bebalsė stebėsiuos –
ar iš tiesų gyvenau....

2014

Draugai