Dominykas Norkūnas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

* * *

Tą vakarą iš
daugiabučio balkonų
karts
nuo karto
krisdavo
degančios
nuorūkos,
kaip mažyčiai
meteorai,
kaip savižudžiai,
besitrenkią į šaligatvio
transcendentinį
portalą,
kuriam
nelemta atsiverti.
Sielos
čia lieka
įkalintos
vangiam
liftų
ir
laiptinių
apytakos rate,
betoninėj depresijoj,
blokų suslėgty.
Tai
išsipildžiusi
perkreiptų protų
vizija.
Leviataniškoj
periferijoj –
sugniuždytųjų
vidiniai
kaleidoskopai,
atskirti
sutrūkinėjusios
sintaksės
sienų,
nebenorintys,
nebegalintys
sueit į strofą,
bet vis vien
ten atsidursiantys,
įšaldančioj,
įamžinančioj
strofoj –
Bereikšmės
inkrustacijos
metaforos
lede.

* * *

Miesto virškinamajam trakte –
apgraužtos
amžinybės rūgščių,
prarytos nesukramtytos
gyvastys,
haliucinacijos,
buitis ir
pranašystės.

Skersgatvių žarnom
traukia
šventai apsėsti –
dievãpročiai, flagelantai
ir tie, kur leidos
dieviškumą į venas
ar pylėsi į gerklę,
visi
persekiojami to,
nuo ko negalėjo
pabėgti,
visi pakrikę
ir vienodai
šventi
(nėra
šventųjų ir prakeiktųjų,
yra
tik skirtingas
šventumo suvokimas)...

Šitas miestas viską suryja –
suvirškino baroką,
suvirškins ir mus;

Cerkvių varpais,
judėjiškais aukojimais
ar per ostiją,
peiliu subadytą,

Pateksim
į kolektyvinį
basiliskišką sapną,
viskas jame –
gotika, arkos,
Gaonas
ir nežinomas
dailininkas,
įstatęs
tarpdury
paveikslo rėmus
ir juose
pasikoręs,
ir kaimynas Vovka
(buvo sentikis, tad
gerdavo daug,
bet
tvarkingai –
su užkanda
ir dostojevskiškais
pokalbiais),
ir
Bafometas,
šokantis
aidinčiose aikštėse
naktį...

Visa apimantis sapnas
su kekšės maldų
šnabždesiais,
chorais,
maršais ir
menėm
spengiančios tylos,
tokiom erdviom,
kokios būna
tik po karsto
dangčiu,
kai
erdvė jau
nebesvarbi,
tik po
dangčiu,
tik po mirties,
gyvenimas
po kurios
niekad
niekam
nebuvo
palaimingas –
begaliniai
virsmai
ir
regėjimai,
stebėjimas
gyvųjų,
kaip juos
pačius
galop
po dangčiu
uždaro
išvargusius,
nieko
nepakeitusius,
virstančius,
besimainančius,
įeinančius
į miesto traktą –
į basilisko sapną.

* * *

Mes ten gyvenome,
nors tos vietos neatmenu –
Teliko
vakaras,
kai nušauti
vilkai žaibais pastalėj
susirangė,
kažkoks
nenusakomas
spengsmas
visa gaubiantis,
degtine
pulsavęs kraujas,
žvilgsniai
šventųjų paveiksluose,
užkalbėjimų
nuotrupos musių
nutupėtoj
blausoj,
seni ir nieko
nebereiškiantys
prietarai,
pusrūsių prietemoj
knibždą.

Septintą
dieną
ežere plūduriavo
skenduolė,
vis delsėm
laidoti
ją –
nenorėjom
išlydėt
vienintelės,
iš kurios
papurtusio
veido linijų
galėjom
bent
nuspėt,
kaip atrodys
amžinybė.

Tąnakt
kažkas išėjo
į lygumas,
kad pavirstų
šviesa,
pasklisiančia
mažom
švytinčiom
kito pasaulio
erkėmis –
jos
įsisegs
į akis
besimerkiančias,
įsigrauš
į kaulus,
kurie
bus vieninteliai
liudininkai
mūsų –
didžiojo
paneigimo
akivaizdoj.

Jokio
kito atminimo –
tik
vilkai,
pastalėj žaibuoją,
vakaras spengiantis
ir erkės,
žibančios
griaučiuose,
kai
žengėm abu
dykrom
dausotom,
nusėtom
šukėm ąsočių,
kurių vandeniu
mirusius
prausėm.

 

Draugai