2021 m. rugpjūčio 8 d. mirė į daugelį pasaulio kalbų verstas estų literatūros klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas Jaanas Kaplinskis. Poetas prieš kurį laiką ne vieną skaitytoją nustebino ėmęs kurti poeziją ne tik estų, bet ir rusų kalba. Rusiškai pasirodė dvi jo eilėraščių knygos: „Balti drugiai nakties“ (2014) ir „Vegenerio šypsnis“ (2017). Už „Baltus drugius nakties“ Rusijoje autorius buvo įvertintas prestižine rusiškąja literatūros premija („Русская премия“). Poeto dėmesį patraukiantys tariami gyvenimo mažmožiai, kasdienybės smulkmenos ar savaime suprantamybės neretai atsiveria visiškai netikėtais rakursais. Šiuos tekstus apibūdinčiau kaip savitas mažo, savo laikinumą puikiai įsisąmoninusio žmogaus meditacijas Visatos akivaizdoje.

Vertėjas

 

Ave’s Marios Mõistlik nuotrauka

 

/ / /

Pirmasis sniegas balti miškai balti laukai ir keliai

balti popieriaus lapai visa praeitis nubraukta užpustyta

pėdsakų dar nėra yra tik prisiminimas apie tai

kas kadaise čia buvo parašyta kas čia augo ir žydėjo

ir mažutėliai juodi ženkliukai pirmosios raidės žodžiai

naujo apsakymo nepabaigto pasakojimo

mūsų apsakymus pabaigs rašyti stirnos lapė ir šermuonėlis

ir šunys ant kiekvienos pusnies paliks

savo hieroglifus išpaišytus šiltu šlapimu

ir niekas mūsų nebepažins neįvardys kas mes – skaitytojai ar rašytojai

ar tiesiog raidės maži tamsūs ženklai

gyvi ir negyvi ant tų atsinaujinusių puslapių

 

 

/ / /

Derva jau triūšta ant pirštų

ir nors naktis ateina vis greičiau

tu vis tiek pamirši vakarykštį sapną

ir po to kas būdraujant pamatyta

randas daugiau klausimų nei atsakymų

nejau paskutiniuosiuose žodžiuose

esama šio to daugiau nei pirmuosiuose

visa kas atrasta netrukus pradings

ir visko ką praradai

niekados neberasi

nei mažyčio pliušinio meškučio

nei didžiulio margaspalvio kamuolio

su kuriuo šokinėdavai skraidydavai

per kiemus ir tvoras

 

žodžiai plevena ore

savo nuosavais sparnais

laikosi drauge

dėl savo nuosavo sunkio

mažiausiai tau teko apgailestauti

dėl to kad neišmokai skraidyt

ir kur kas labiau –

kad nesugebėjai pasakyti to

ką iš tiesų norėjai

kai kurie mūsų kartais

susidurdavo su kažin kuo

kas netelpa nei į mintis

nei į žodžius nei į žvilgsnį

susidurdavo akis į akį

su šilto lietaus lašeliais

su vasaros sutemų kvapu

sutemų iš kurių pirmyn į didžią tylumą

veda bent keli keliai

o iš ten atgalios į šiandieną

nėra nė vieno

 

 

/ / /

Visa išauga iš prisiminimų

žiemos šviesa nerangia ranka glostanti

tavo neskaitytas knygas

su kuriomis tau leista nugyventi iki šios dienos

ar seniai pamiršai

visa ko kadaise norėjai paklausti

tiktai tavo vardas ir tavo veidas

įstrigo kažkam atmintin iki nakties

bet ne tavo klausimai ne tavo vardas

tik tyliai drebanti

apšarmojusi šakelė

lydės tave žvilgsniu

iš veidrodžio iš kurio paukštukas

jau seniausiai išskrido

 

 

/ / /

Malda ir yra tai kas liks

kai viskas jau pasakyta ir daugiau pasakyti nėra ko

Dievas yra tai kas liks kai viskam kuo galima tikėti

ateis galas ir daugiau nebus kuo tikėti

o šienas vis ten pakraigėj ir duona ant stalo

po baltu lininiu rankšluosčiu

apie visa tai aš kadaise jau rašiau

kaip rašė ir kiti iki manęs iki visų mūsų

bet jau netoli ta diena kai nebeliks skirtumo

ar aš dviem žodžiais pasakiau viską

ar visais žodžiais – ničnieko

 

 

/ / /

Vėjas prašvilpė iš kažkur į kažkur virš mano šviežių pėdsakų –

sąmonė akimirką nuo manęs atsiliko – pilnas mėnuo

išlindo iš už debesų ir balti beržų kamienai

staiga taip aiškiai pasimatė kad atrodo – jie pasislinko

arčiau mūsų ir kartu su jais

viskas tapo labiau pažįstama ir liūdna

kaip anąkart veik prieš pusę amžiaus ir pats aš

šioj mėnulio šviesoj galbūt

vėl dar labiau priartėjau prie savęs priartėjau prie savo pėdsakų

prie baltų beržų prie balto vėjo prie balkšvos mėnulio tylos

prie laiko tėkmės kurioj mūsų sielos sukas ir mušas

viena į kitą tapdamos vis švaresnės ir aptakesnės

virsdamos baltu pakrantės smėliu

kuriuo valandų valandas galima vaikštinėti kuriame galima rašyti

kiekvieną rytą vis iš naujo

vardus tų kurių jau nebėra ir tų kurių niekada nė nebuvo

 

 

/ / /

Dienos gali pasikartoti o dienos šviesa – ne

tamsiam tvarte kakariekuoja gaidys

vėjas rimsta ir laikas stoja

akimirkai atverdamas langą į amžinybę

kur tasai kuo aš buvau prieina prie manęs vis arčiau

kone prisiliesdamas savaisiais pirštais prie manųjų

ir mūsų mintys staiga susitiks ir susilies

į kažin ką įmantraus kažin ką neįmanomo

ir man darosi vis aiškiau kad Aristotelio pasaulį

ką tik ištiko galas ir mums liko-atiteko

tiktai gaidžio Einsteino arba Wittgensteino kakarieku

tamsiam tvarte po šviesiu vasaros dangum

kur matyti vos viena kita ankstyva žvaigždė

 

 

/ / /

                         Non omnis moriar, multaque pars mei

                        vitabit Libitinam...

 

Niekas neduodama veltui – už tai ką regėjom ir girdėjom

turim susimokėti atiduoti dalelę kruopelę savęs

atomą, kvapą, ląstelę, šypsnį, rankos paspaudimą,

susitikimo džiaugsmą atsisveikinimo sopulį – atsisveikinimu

baigiasi viskas nors nenustygstantis protas

mėgina rasti paguodos diktuodamas man

vieną klausimą po kito – apie sielos nemirtingumą

apie atsisveikinimą atsisveikinus su savimi pačiu

apie tai ką teks daryti sielai

išsilaisvinusiai nuo kūniškųjų akių – man baisu

kad ji siela taps elgetaujančiu perėjūnu

klajojančiu keliais-vieškeliais sėdinėjančiu ties sankryžom

tykančiu sulaukti iš gerų žmonių monečiukės šypsenos ir iš neaišku ko

gero žodžio stebuklo apreiškimo o galų gale – jau nieko

 

* Lot. „Aš nemirsiu visai, mano žymi dalis / nelabosios išvengs“ (Horacijus. „Lyrika“. Vertė Henrikas Zabulis. – V.: „Vaga“, 1977.) Romėnų poeto Horacijaus garsiosios odės „Paminklas“ („Exegi monumentum“) citata.

 

/ / /

Tarp žodžių esama šio to daugiau nei tik žodžiai

srovė nusinešė ledokšnius žemyn į patamsius į rytojų

nuo tų su kuriais tau teko pakeliui susitikti

liko tik šešėliai dvasios besparniai siluetai

šešėliai tamsesni už pačios nakties šešėlį

šešėlio šešėlis tolimas veik neperprantamas

nei mums nei tiems kurie jį regėjo kurie ten pateko

ir grįžo – galbūt jis kada nors

papasakos apie tai kas jo ten laukė

papasakos apie ryškiau už šviesą spindėjusią tamsą

apie tamsą sunkesnę už pūkelį ir lipšnesnę už širdgėlą

 

 

/ / /

Jei sugebėjai šitaip ilgai gyventi drauge su tyla

gal tau pavyks papasakoti apie ją be vaizdinių ir žodžių

ir suprasi ką bendra turi pernykščio sniego

kvapas ir šikšnosparnio skrydis

virš senovinio akmeninio tilto ir vieno berniuko

bei jo katino šešėlių ant plikos baltos sienos

ties kuria veik baigias prisiminimai ir viltys

juk niekas nepajėgs ten tavęs palydėti

nebent tik tos mažutės žvakelės

kurias tu drauge su kitais kupinais tų pat vilčių

paleidai pasroviui žemyn

nuo didelės svetimos upės kranto

kažkur ten vienam tolimam svetimam krašte

 

 

/ / /

Mūsų knygos nusigręžia nuo mūsų

atsisuka nugarėlėm į mus

nors mes irgi priklausom tai pačiai pavargusiai mažumai

ir tai žinom ir be ištartų ar užrašytų žodžių

žinom kad niekas neturi savo nuosavo balso

ir savo nuosavo vardo

kad melas niekados negali būti naujas o tiktai tiesa

ir tiktai skausmas – galbūt mums lemta niekad nesusitikti

bet mes niekad nebūnam visiškai vieni – ir tai tiesa

kuri neapleidžia mūsų ir keliaujant į tamsą

į kurią suteka viskas į kurią veda keliai ir žodžiai

ir apie kurią mums primena akmenėlio pėdsakas tvenkiny

ir tirpstantis saulės pėdsakas virš tolimo miško

 

 

/ / /

Jūs pasibeldėte ne į tas duris paspaudėte ne tą mygtuką

juk čia jau seniai nėra nei Jano nei Jaano

o ir pavardė taip pat ne ta ji seniai pakeista

kartu su nuotrauka – tasai kuris ten užfiksuotas

seniai išvažiavo nežinia kur ir jo parašas

išsklido ant drėgno popieriaus ir pasidarė toks pat neįskaitomas

kaip ir tie puslapiai kuriuos jis paliko ant stalo

kartu su sena pypke ir degtukų dėžute

ir Álvaro de Camposo^* eilėraščių tomeliu

ant kurio apdulkėjusio viršelio kažkieno pirštas

išbraižė kažin ką panašaus į ženklą

jau seniausiai praradusį bet kokią prasmę

 

* Vienas iš daugelio portugalų poeto Fernando Pessoa (1888–1935) literatūrinių pseudonimų.

 

 

/ / /

Šis senas pusiau užmirštas kasdienis skausmas

šis titnaginis senovinės strėlės antgalis

kadaise kliudė mane užstrigdamas

kažkur krūtinėj bet nepasiekęs širdies

iš akmeninio virsdamas bronziniu

iš bronzinio – geležiniu o paskui jau

iš strėlės antgalio – švino kulka

o paskui galbūt – pragaištingų spindulių pluoštu

arba lozungais šauksmais iš tamsiųjų istorijos gelmių

kur švytuoklė svyruoja nuo nelaimės iki katastrofos

nuo katastrofos iki nelaimės ir šviesa tunelio gale

yra galbūt gaisro nuo padegamųjų bombų

arba laužo kuriame degina knygas ar žmones

atšvaistė – štai ir vėl taip nepakeliamai sumaudžia

širdį ir vis aiškiau suprantu kad nebesulauksiu

akmens amžiaus pabaigos

 

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Ян Каплинский. „Белые бабочки ночи: стихи.“ – Таллинн, Эстония: Kite, 2014