Gimiau 1989 m. Alantoje, Molėtų rajone. Baigusi vidurinę mokyklą, nusprendžiau studijuoti tai, apie ką mažiausiai turėjau supratimo – ekonomiką. Vis dar mokausi, dabar – magistrantūroje.

lis ilgai
peronuose prie laikraščių kioskų
visose nuotraukose lis
be veido bruožų giminystės
dar bus lietus
ištverti kaip ius soli
keičiant batus
klausant regtaimo
per pietų pertrauką
kojas nuleidus į pilko kilimo pavėsį

prieš pabaigą
visiems atleidusi stiliaus sausumą
ir tūnodama giliai lietuje
matau įkypai trūkinėjančias finalines aikštes
ir vėl atsuku
užsikirtusį kadrą žmogaus
būtinai dramatiniam rakurse
pažįstamo toj sankryžoj
krentant tai geltonai šviesai
fiksuoju kitoms lietaus kartoms:
buvo tūkstančiai pirštų panirę į gatvės platanus
nuo vėjo švelnumo įsigaubė tilto liemuo
ir blaškėsi dūžis aplink naktin besileidžiančio varpo šerdį
nebeištrūkdamas
kol nutilo

nes jau visai netoli
kai miestą laimi ruduo
ir parduoda Kalėdoms

 

Koncentrinis

Kalbėti švelniai, nuleistu balsu,
lyg siekteltum suimti už riešo,
skimbčiojant vario šaukšteliams
beviltiškai seklioj kavoj ...
– Ne ne! Paėmus apskritai...

Paėmus už tavo kampuotų išsišovusių riešo kauliukų –
taip lyg bėgtum triaso ir kreidos periodais kartu,
suliniavusiais nuotraukos skardžius
per visą sieną.
Pasišokinėdamas – sviestas – grynas neatsargumas:
galvotrūkčiais,
pro šalį samanų priebėgoms,
sklerotiškai trupančia briauna,
į grotas su žydinčiu vandeniu
ne
pa
si
žiūrė
da
mas

Apskritai atsispindi tik dieninė lempa:
ratilais ratilais
po užtrenkiamų durų –
Taip trumpai atsispindi,
kad turiu užsimerkti,
pratęsdama susitikimus

 

dvibalsis mėnuo

daiktai kiauri ir per siūles smėlėti
lig rankenėlių jūros dekadanso
pripusto kaip smulkėjančių balsų
atrodo vėl rugpjūtis baigias paskirtas
o aš to kito laukt lieku
žaisdama ranke(nė)lėmis
trūkinė
dama
s
eteris skelbia dvibalsę programą
lyg oštų Smiltynėj
o klausytumei Gdanske
propaguoja netvarkos tvarką
ir smėlinį teisingumą
atlošdama galvą sakau
nuleisdama pakartoju
taip mes susikalbam su plokštumomis
ilgiausiai galvoju
kaip ištransliuoti programą:
jeigu viešajame transporte
sielai įnikus į kramtymą
smėlis taip garsiai
negergžtų tarp josios dantų
būtų galima
ir nebeatostogauti

 

Nepilnų pažinčių (meta)fizika

iš vieno daugiau neišeis kaip tik vienas
ir kaip bedalytum
nebus nė viena ne mažiau
kaip tik lygiai vienintelė šukė
ir visose po vieną nustebusią akį

o naivumo bedugne –
mano trumparegi vyzdy –
juk galėtum praryti
tomų tomus kvailystės
lygiai kaip vienišumo
koks būna tiktai birželį
stebint dulkėse bėgančius tiltus