Elena Karnauskaitė – savito balso poetė, gebanti prakalbinti ne tik žmones, bet ir daiktus. Jos kūryboje savitu būdu susilieja realistinė ir romantinė jausena, dažnai eilėraščio pabaigoje „išsprogstanti“ ypatingu, magišku vaizdiniu. Elena Karnauskaitė yra išleidusi 9 knygas, jos eilėraščiai versti į daugelį užsienio kalbų.

 

Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Rytinė joga
 
palenkti galvą į dešinę
kur bepročių kirų rėkavimas
palenkti galvą į kairę
kur vėjas šnarena užuolaidas
įkvėpti iškvėpti kai šuo žiūri
žemyn katinas viksteli uodega
per kojas išriečia nugarą
sustingti į tiesią ir tvirtą lentą
išsilenkti į tiltą nuo nakties
į rytą su geriausiais norais
tyriausiom intencijom nepamiršti
kvėpuoti sąmoningai ir giliai
nepamiršti gyventi pajusti
kaip kraujas pradeda tekėti
gyslomis pradeda ūžti ausų
būgneliuose prisikelianti diena

Ataidai iš ten
 
ėjau palei Rąžę jūros link
čia beveik nebūna praeivių
bet šiandien kaip tyčia po žydinčiu
alyvų krūmu sėdėjo gerokai įgėręs
pijokėlis ir balsu kliedėjo apie tai
kad ateina keturiasdešimt tūkstančių
kareivių kerzavais batais
ašaros sruvo pamėlusiu veidu
jis keikėsi verkė ir šaukė
„tai ką jūs dabar darysit?“
„ką jūs dabar darysit?“
tą patį ką ir tu kareivėli –
šauksim verksim ir keiksimės
verksim keiksimės ir šauksim
spjaudysim krauju nepasiduosim

Tokia yra meilė
 
I. Besąlygiška
 
esu stiklo indas su įtrūkiais
ir patamsėjimais cukraus saldumo
istorijomis kraujo aštrumo briauna
nedūžtu ir neskylu tiesiog sutrupu
subyru į mažus gabaliukus kai tu
prie manęs prisilieti  
 

II. Atsitiktinė
 
diena kaip ir visos kai nieko
neatsitinka rutinos būgnelio
ruletėje visos kulkos žymėtos
ta kuri netyčia ištiko tave –
atsarginė –
tiesiai į širdį pataikė

Lelija baltoji
 
septynmetė mergaitė su balta lelija
rankoje beveik kaip Gedos eilėrašty
sekmadienio priešpietę palei miestelio
šventorių – ne, ne atlaidai ir ne Pirmoji
Komunija tik šiaip sutapimas beveik
kasdienė gelsva suknutė tamsūs plaukai
surišti į arklio uodegą eina įsikibusi
tėvui į ranką nežinau kur jie traukia
praneša pro šalį salsvą gėlės aromatą
mano močiutė tokias augino rausvas
ir baltas nekentė geltonų vasaros
vakarą aitrus ir sunkus aromatas
nusėsdavo visuose kambariuose
beveik kaip po laidotuvių aną pavasarį
iki šiol nemėgstu lelijų anei pakalnučių

Trečiadienį po turgaus
 
paprastą šiaip sau dieną K. miestelio
aikštėje pasiveja paaugliška praeitis –
raudonai dažytos lūpos aptempta
suknutė marginta juodais ir baltais
žirneliais – sveikinasi žiūri į mane
klausia „ar nepažįsti?“ – akimirką sutrinku
kas ta pusamžė moteris ko iš manęs nori
„labas, kur nepažinsi, išgražėjai“ tariu
nes ką daugiau galiu pasakyti ji nusišypso
dar kartą paskui kulniukai nukaukši
nudėvėtu išklaipytu šaligatviu tiesą pasakius
grakštesnė nei kažkada rodos kadaise lyg ir
draugavom nepasiilgstu jos retai kada prisimenu
tik šiandien buvau užklupta netyčia

Ką pamatai pėsčiųjų take
 
pakeliui į N. miestelio centrą ant suolo
pėsčiųjų take smulkutė juodaplaukė
mergaitė panaši į jauną Juliette Binoche
kažin ką pasakoja pernelyg išstypusiam
paaugliui atrodo kad rūbai pamiršo augti
kartu su juo potrumpiai džinsai apibrizgusiom
klešnėm išblukęs džemperis su gobtuvu
be galiojimo laiko dar švelnūs veido bruožai
padengti švelniu pūku per petį kuprinė
iš anos vasaros kai yrėsi varydamasis paspirtuką
sekdamas paskui motiną klausydamas ką ji kalba
trys minutės nuo vieno iki kito rudens tik
trys minutės kol prisės šalia mergina lengva
kaip paukštukas ir čiulbės jam tiesiai į ausį

Šienpjoviai
 
pro langus išvarva sekmadienis
atjoja broliai septyni manęs
vaduoti neatpažįstu jų šiame
gyvenimo sapne neatpažįstu
ir tikrovėje susinešioja rūbai
dilgėliniai sudyla kurpės geležies
nei eiti nei stovėti po liepom
žydinčiom, ne po eglėm jauniausias
brolis verkia apsvaigęs nuo jų
meduito kvapo iš ilgesio ar iš gerumo
nežinia tik ašaros per skruostus tarsi 
rasos karoliai deimantiniai ritas

/ / /

įbristi į kraujo ne pieno upę
ten daugiau gyvasties negu čia
suplokštėjusi diena nusidažo
raudonai tai auksas ir purpuras
sidabras ir mėlis teka iš venų
išsilieja fontanais palei kraštą
dangaus paskutinio
saulėlydžio natos

Maudynės karjeruose
 
trys mergaitės ant irklentės
taškosi šūkauja dūksta stumdos
tarpusavy dar ne panelės
bet jau ne vaikai ryškėjantys
krūtų kauburėliai apvalėjančios
kūno formos viena gražesnė
už kitą visos švyti kaip ugnis
motina sėdi ant kranto
įkniubusi į telefoną žaidžia
suaugusių žaidimus nieko
negirdi nieko nepastebi nemato
kaip grakščiai pro mergaičių
kojas nuvingiuoja geltonausis
juodžiausias žaltys tiesiai į krantą
kur mergaičių drabužiai –
nieko ypatingo tik marškinėliai
ir šortukai tik marškinėliai – – –