Josif Brodskij

Gegužės 24 d. Josifui Brodskiui būtų sukakę 80

 

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys.

 

Grabnyčios

Anai Achmatovai

Kada su Naujagimiu žengė Jinai
tąkart į bažnyčią, užtiko tenai
Ji vien Simeoną ir pranašę Oną,
budėjusius romiai papėdėj kolonų.

Ir perėmė Vaiką iš Jos atsargiai
senolis. Ir jie visi trys pagarbiai
sustojo šventykloje priešaušrio mėly
alsuojančiu rėmu apie Kūdikėlį.

Apsupo mišku šventykla juos tankiu.
Nuo žvilgsnių žmogaus ir nuo paukščių akių
paslėpdamos Oną, senolį, Mariją
viršūnės jo medžių sujungė lapiją.

Vidun prasiskverbęs kažkaip spindulys
viršugalvį lietė Vaikeliui, kuris
dar nieko nenutuokė, taikiai įmigęs
glėby Simeono lyg supamas vygės.

„Sulauks ne anksčiau Simeonas mirties,
nei Viešpaties Sūnų jo akys regės“, –
tai buvo žiloj pranašauta senovėj
ir pildės tą rytą. Jis tarė: „Valdove,

kaip skelbė kadaise man Tavo žinia,
nūnai Tu išleidi ramybėj mane.
Nes matęs šį Kūdikį aš ir pažinęs:
Jis Tavo tąsa ir šviesybės šaltinis

gentims, kurios garbina šiandien stabus.
Jame Izraelio šlovė!“ Kai skambus
jo balsas nutilo, dar atskiros gaidos
girdėjos paskliautėje – žodžių jo aidas,

kuris dar ilgokai šnarėjo virš jų
užkliūdamas užu pakraigės sijų,
kuris panėšėjo į pasakos paukštį,
nemokantį tūpti ir laikantį aukštį.

Ir keista jiems buvo paskui tyloje
nuo senio kalbų. Sukrėsta Marija
stebėjos: „Tie žodžiai ir graudūs, ir gražūs...“
Ir tarė senolis į ją atsigręžęs:

„Tame, kurį šįryt čia atnešei Tu –
kritimas vienų, iškilimas kitų,
ir ginčų dingstis, ir kivirčai galiūnų,
ir tuo pat ginklu, o Marija, kur kūną

draskys Jam, ir siela bus Tau sužeista.
Įgalins matyti žaizda ta šventa,
ką žmonės nešiojas širdy neišsakę –
tarytum Tu slaptą turėtumei akį.“

Pabaigęs jis žengė link durų. Ona
po metų našta ir Vaiku nešina
jauna Marija iš paskos jam žiūrėjo.
Jam tolstant tolydžio mažėjo reikšmė jo

šioms moterims. Skirdamosi su seniu
į nugarą jį tarsi stūmė žvilgsniu.
Ir Dievo šventyklą palikdamas savo
jis ėjo, kur durys neryškiai bolavo.

Tvirtai jis judėjo senolio eiga.
Tik pranašės balsui suskambus staiga
akimirkai dar jis užtruko šventovėj,
bet šaukės ne jo ten, o Viešpatį šlovint

jau pranašė buvo pradėjus tada.
Ir durys artėjo. Drabužiai, kakta
pagavo jų skersvėjį, pašantį plaukus,
o ausys – gyvenimo gausmą iš lauko.

Bet laukė jo ne šurmulys, o mirtis.
Jis žengė, sunkiąsias pastūmęs duris,
į kurčnebyles jos valdas nedvejojęs –
erdvėn, kur į žemę nesiremia kojos,

kur virsta garsai amžinybe tylia.
Ir Kūdikio vaizdą su aureole
aplinkui pakaušį pūkuotą ir mielą
taku į anapilį nešės jo siela

tarytum žibintą tirštoj tamsoje
ir nežinomybėj gūdžioj, kurioje
sau kelio dar niekas apšviest nemokėjo.
Žibintas žibėjo, ir takas platėjo.

1972 02 16

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas


Atvirukas iš K.* miesto

Tomui Venclovai

Griuvėsiai – tai juk šventė deguonies
ir laiko. O naujasis Archimedas
prie dėsnio senojo pridurt gebėtų,
kad kūną, pasinėrusį erdvėn,
erdvė ir išstumia.

Vanduo
vis trupina runas niūrios emblemos
Kurfiursto rūmuos, miestas, jis dabar
labiau į upės pranašystę įsiklauso
negu į savo lengvabūdiškas dienas, –
kurfiurstas liovėsi poškėt.

Kažkas
tarp griuvenų dar vaikšto ten, blaškydamas
pernykščių lapų sūkurius. Tai – vėjas,
nelyg sūnelis palaidūnas grįžo tėviškėn
ir netikėtai gavo savo laiškus.

1967

* Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado).

Iš rusų kalbos vertė Arvydas Genys

 

Draugai