karkvabalis

            Visi amatai man kelia pasibjaurėjimą
                                 Arthur Rimbaud

ne pirmą kartą susimaunu
vis bandau aprašyti miestą
kuriame gyvenu penkias dešimtis metų

nors gatvę pačią ilgiausią gatvę
jos dulkių pilnos panagės ir plaukai
karpyk nekarpęs

arba bent kiemą didžiausią kiemą pasaulyje
kur vienoje pusėje plieskia saulė
kitoje lietus su žaibais
per vidurį stoviu aš
braukdamas liūlį
be jokios priežasties
būčiau koks prancūzas koks eliuaras
sakyčiau pasaulis – vienatvė

ne pirmą kartą susimaunu
vis pro šalį
ir vėl rašau apie tą karkvabalį
kuris beldžias į langą

kvailas kaip pagonių dievas
niekada negirdėjęs apie stiklą ir betoną
beldžiasi visu kūnu be sielos
beldžiasi krinta į žolę į pragarą
kuriuo netiki
vėl keliasi prisikelia beldžiasi vėl
taip ir neįgavęs proto
ir taip iki pat mirties

pavasaris pragariškas sezonas
ne pirmą kartą susimaunu
taip ir neįvaldęs amato
atsitrenkiu į žodžius

už kurių matos amatininkų miestas
gedimino bokštas
ir bažnyčios ir kalvarijų turgus
geriau įsižiūrėjus net rasos ir rokantiškės
De profundis, Domine, koks aš kvailys!

susimovęs karkvabalis

 

LM NR 3294, arba ugnies pinkodas

           stasiukui, vis dar pakeliui namo

prakurom literatūra ir menas
ne rankraščiai dega kaip velnias
kaip dega velnias
vėjuotą dieną
lapas po lapo atsikratau kultūros
pradedu nuo eilėraščio
japono jakučigavos
budos veidas
kas akimirksnį mainos
ieškotojo sieloje
kyla eilutės tiesiai dievui į ausį
jeigu dievo nėra
tuomet vėjui viskas leista
stebeilijuos į pravirą krosnį
į liepsnojantį budą
siela sugrubusiom akim
vėjas šiaip atgrubnagis
žarsto lapus iš tuščio į kiaurą
kitoj eilėraščio pusėj plyksteli didingi žodžiai
didžiosiomis švininėmis raidėmis
apie dvasios diduomenę
kurios dvasią bandė išsišaukti
spiritualistas Thomas Mannas
po krištolinės nakties
nespalvotos prieštvaninės nuotraukos
trumpam atgauna spalvas
gyvenimas trumpam grįžta į skaitmeninės
fotografijos amžių
skaičiai ir pinkodai nemiršta
vyzdžiai juodi kaip anglys
anglys kaip budos vyzdžiai
stasiukas pamirė prigėrė vakar juodai
kas per juokai
gi pats stasiukas šitaip juokauja
rubrikoje esė
neva įmetęs tokį sms į bičiulių pašto dėžutę
velniuko nurodymu balandžio pirmąją
ištikimas mažybinėms mirties formoms
ištikimas dzūkelis
jeigu numirei, tai nerašyk
geriau eik ir skaityk pomirtinius laikraščius
ir pomirtines knygas
taip ir padarė
ėjo ir skaitė ir ėjo
einu ir skaitau
pomirtinius laikraščius
prakurom ta literatūra
prakurom tas menas
šyla jau krosnis jau nebetoli stasiuk namai

 

Palata Nr. 3

    Jaučiuosi taip, lyg būčiau surištas,
ir kartu taip, lyg jeigu būčiau paleistas,
       jausčiausi dar blogiau.
              Francas Kafka

sulauki dienos
kai nebelauki lankytojų
su vynuogių kekėmis
rankų darbo šokolado plytelėmis
kažkas įsigudrina net lauko gėlių
puokštę kuriai ieškai stiklainio
nuo raugintų agurkų
kažkam atrodo taip ir turi būti
kukliai prisėsti ant baltos taburetės
krašto traukti iš užančio
gatavą tekstą girdi viskas bus gerai
tai tik pauzė meno pauzė
beveik muzikinė beveik staccato
kokio meno
kokia pauzė
širdies būgnai kala be perstojo
barzdaplaukiai auga be perstojo
kūno poros varstos kaip maximos durys
be pietų pertraukos

sulauki dienos
kai nebelieka lankytojų
stebeilijies pro langą
nuogas ąžuolas su tramdomaisiais po žieve
nepakaltinamas vėjas glamžo
ežero rankraščius
vasario saulė apsimeta Cezariu ar Napoleonu
sekmadienis apsimeta gydytoju

sulauki dienos
kai turėtum būti paleistas
būti laimingas

toks jau kartą buvau
vaikystėje gal karščiuojant
atrodė kad skrendu virš šalies kurią
užaugęs aplankysiu
augi sakė tėvai visi skraidantys sapnuose
vaikai auga
taip ir turi būti

šią naktį sapne
pagaliau aplankiau
vėl skraidžiau
sunkiai atsiplėšdamas nuo žemės
kaip karkvabalis ar bombonešis
todėl ir džiaugsmas buvo didesnis
girdėjau sapnai iš šeštadienio
į sekmadienį
yra pranašingi

turėtum būti paleistas
turėtum būti
turėčiau

 

šnipiškių elegija

           raudoti už tą raudot negalintį
                            Jonas Aistis

norėčiau rimtai
nors kartą per pusšimtį metų
apie gyvenimą
gyvenamą puse etato

kita pusė šlaistos nuo ankstyvo ryto
apie darbo biržą konteinerius

norėčiau rimtai
apie mirtį ir dievą
kaip rašo jaunas poetas
po mirties ligi skausmo šviesu

kita pusė taupo elektrą
sėdi prieblandoj su rašalo
buteliu rašytojo skausmas
atlėgęs iki kito prisikėlimo

norėčiau rimtai
apie poeziją
rašoma dešiniąja smegenų puse
kairėj kyla muštynės
veidų kritikui
nepatinka sugėrovo snukis

jeigu rimtai pašnekėtume
iš dūšios
nereikėtų rimuoti žaizdų
plėšyti dvasios pleistrų su visa oda
poezija ne ligoninės priimamasis

kitoj pusėj tik riebiai nusikeikia