Giedrius MICKŪNAS

Kauleliui

Ant pakalnučių paslikas gulėjau.
Naktinio bėglio niekas neieškojo.
Iš Berenikės garbanų, Persėjau,
išniręs skriejai kupolu juoduoju.

Sirpus žvaigždynas lūkuriavo vėjo,
nurimo amžių geliančios sekundės –
ryte balta dantažolė virpėjo,
skaidrus vanduo į kaulus įsisunkęs:

tuos kaulus susirinko kaimo žmonės,
dangun iškėlė melsdami malonės –
Homero deivė šiąnakt neatklys.

Virš skudurų, žįslojamų veršelio,
balandžio pievų akinančio šalio,
sustos žiedadulkių ugninis kamuolys.

 

Rimbaud

Écoutons la confession d'un compagnon d'enfer: „O divin Époux, mon Seigneur, ne refusez pas la confession de la plus triste de vos servantes. Je suis perdue. Je suis saoûle. Je suis impure. Quelle vie!
Paklausykime vienos pragaro bendrininkės išpažinties: „O dieviškasis Sutuoktini, mano Viešpatie, neatsisakykit išklausyti liūdniausios jūsų tarnaitės išpažinties. Aš pražuvusi. Esu girta. Esu susiteršusi. Kas per gyvenimas!*

Keturiasdešimt metų pardavinėju ginklus, prakeiktasis Verlaine.
Krenta į kopų išnaras vienintelis kalendoriaus lapas, –
garbanom blakstienų nebelytėsi, mylimasai.

Aplipus krauju barzda ir krumpliai, gūrinę motiną.
Rožės oranžinį žiedlapį įsegei kanarėlei į antakį, –
jos pelijantį kūną lesi žvaigždės prieblandoj.

Dykumoje nežydi mėnulio sodai, paukščiai negieda.
Skorpiono lėliukių mėlyje skęsta baikščios dienos,
gelsvieji driežai, medžiojantys salamandras.

Ilgėdamasis šaltinio ir tavo greit rūdijančios sielos
šliaužioju po jūros kapus, apsigaubęs atminimų skara.
Bulonės miško valtelės dugne gal alsuoja žuvis...

Tuomet ne keliais – kryžkryžiais – nusėlinęs per dykumą
iškasiau šulinį po žydinčiu šalaviju ir nuskendau.
Parako ugniai lenkias kupranugariai ir mes?

Nesuskaičiuojamos dulkės vėjyje – šviesos nematau.
Mėnulyje gieda stiklo sparnuotis migloms,
smilčių kauburėliais užgulęs ausis.

Rytais pamirštu vakarėjantį veidą –
ruduo per smėlį atbrenda, snaiguliuojant aguonoms
geriu rausvą pieną.

Saulėgrįžos giesmių Viešpatie, kruvinais gėlių marškiniais!
Salstelėjęs ašarų vanduo, palieki mane.
Keturiasdešimt metų regiu smėlyje dvi pėdas.
Nešu ant pečių tave, sutepęs ginklą alyvom.

* Arthur Rimbaud „Sezonas pragare / Nušvitimai". Iš ciklo „Kliedesiai". „Paika mergaitė. Pragaro sutuoktinis". – Andrena, Dictum, 2003, p. 33.

 

Atnašavimas

Liūdnasis meno angele, konkistadorai neišlips į krantą.
Ant lapų, susisukusių į spyglį, ženklintas melsva kreida guliu;
tiršti pejotlio syvai maišosi su plūstančiu krauju po dangumi giliu,
actekų jaunos, tatuiruotos kojos per raudoną sniegą brenda.

Užnuodytas spygly, krūtinę veriantis, su manimi suaugi.
Gyvaplaukių geltonį glamonėdamas delnais šnypščiu angim:
„Pražysk!"
Išdygęs vaisius geliančiu paviršium išsiskleis, pabus vandens ežys –
gyvūnas, glausiantis prie nugaros aptemusį žmogaus pasaulį.

Nuo kaktuso – baugi padangė, barstanti žvaigždes į vandenyną.
Šalia manęs – erelis, lesantis gyvatę, mindžioja smigius dyglius.
Kokia jėga menkiausią gyvastį ištiko, į kokias rankas paklius
žiedai, karališkąsias armadas iliuzijose užrakinę?

 

Nerimas

Kas paglostys sutaršytus plaukus
motinai į dangų pasitraukus?

Kas pažins, kai prieblandoj sugrįšiu
vieversiu virš svastikų ir kryžių?

Vyleis, kad esi į puotą kviestas,
jaunas prieše, čia ne tavo miestas:

suvyniosime tave į žemę –
šaknys gelmėje ilgiau gyvena;

pirksim plastmasinę orchidėją –
dugnas ir paviršiai susilieja.

Trūkinėja sienos, girgžda grindys –
kas mintis išskaidrins ir nutildys?

Pasidengs akmuo puriu pelėsiu –
niekam to akmens nepatikėsiu.

 

Pakeliui į Niekur

Keliaudamas, tarytum debesynas, į vietovę Niekur,
prisėdau dideliam kambaryje: aplink – šeši balkonai;
turėklų įsikibę kupidonai – skruostais paišinais.

Sekmadienio turgelis amžinybei! Lyg kabliukas sliekui.
Nuo kirvio smūgių skambantys senų prekystalių vargonai
išbaidė kylančią paviršiun žuvį tviskančiais žvynais.

Vaikai patylomis dalijosi žaislus fone girliandų:
vienam – pasidabruotos kaladėlės, diržas, klouno lūpos;
antrajam – porcelianinė mergaitė, netarianti „J".

Lėlės pavyduliauja vyresnėlis, sieloj plyšta randas;
sudaužęs žaislą spindulingus likučius apglėbęs klūpo:
– Vėlu, Iskarijotai, didingiausia teisė – nebučiuot.

Akvariume – saulėtekis nuskendęs. Rytas – linksmas vergas.
Suaižėjusios išnaros šnarėjo, miestas ruošė jauką.
Vaiski šviesa, išsivadavus iš kerų kambaryje,

krapčiojo nuolankiesiems; aprūdijęs tinklas, rodės, vertas
įkliuvusios žuvies. Nepatiklusis drauge, na nejaugi
apglėbsime žvaigždes ir vandenynus trūkusia gija?

 

Laidotuvės

Ant pirštų – moters ir alyvuogių skonis.
Vanduo burbuliuoja plieniniuose vamzdžiuos.
Sakytum, mėnulis nebuvo sustojęs
ir gulinčiam puokštėse sekėsi sklandžiai:
taip slepia po rūkanom tuštumą skardžiai,
kregždutė – į molį suskirdusias kojas.

Mus siejo judėjimas, karštis, atstumas,
gigantiški debesys, laukas bekraštis,
dvi dešimtis simbolių žemėj sukūręs
pasaulį nuspės aramėjiškas raštas:
siela abėcėlės tankynėje blaškos –
tuštybių tuštybė, Liepsnojantis Krūme.

Ir gyvąjį Dievą užgožusios raidės
nukrito ant žemės, lyg žvaigždės į sniegą.
Pažyminčiam pradžią ir pabaigą skleidės
Kalvarijos rožė. Aplenkdamas miegą
iš gretimo kambario vaikas atbėga;
mus reiškiantis žodis šią naktį – apsvaigęs.

 

Daivos Kairevičiūtės grafikos darbas