šešėlių teatras
kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką
tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
kai už lango išsidrebia spalis gegužio beprotiškai laukiu
slėpdama sukneles ryškesnes ir gėlėtas į spintą
išsitraukiu balčiausią paklodę šešėlių teatrui
kyla uždanga leidžiasi saulė ir salė jau laukia
nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
bet aš greitai nutolstu – tai dabar nebe aš tiktai kaukė
nors už lango ruduo čia pavasaris šilumą skleidžia
ar matai šoku taip tarsi nieko nebūtų nutikę
šitiek metų ilgų viens be kito Orfėjau praleidom
groki šildyki Cerberio širdį parveski namo Euridikę
paieška
aš šiąnakt lovoje tavęs ieškojau
ir pamenu lyg Stingą dainavau
o gal ir ne – bet angliškai ir apie rojų
apie vietas kur niekad nebuvau
o tu buvai toli matyt miegojai
ryte labai anksti žinutę parašei
kaip visą naktį lovoje manęs ieškojai
ir tarsi Stingą tyliai dainavai
kur jau nieko nėra
viskas susipina veliasi tavo balsas
mūsų pirštai pokalbių nuotrupos
vėjas medžiuose automobilių ūžimas
dainos pro langą ištrūkusios posmas
negirdėti net žodžių tik blėstanti muzika
čia palei upę garsai įsipina melduose
supasi virš vandens ir tolyn nebebėga
nebėra kur skubėt – čia galinė stotelė
toliau nieko nėra lyg peiliu būt nurėžta
pašnibždėk man į ausį kad čia mūsų vieta
čia mes baigiamės čia ir prasidedam
pakrantės žolės tampa mūsų plaukais
mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim
ant kaulų žaidžia saulė mėnulis ir žvaigždės
amžini pažadai priesaikos supasi melduose
pašnibždėti į ausį tenai kur jau nieko nėra
kažkur man po oda
aš tave ryt suvalgysiu
gulėsi mano pilve
niekam apie tai nesakysiu
visur kartu eisime
tau patiks mano filmai
mano muzika knygos
mano eilėraščių rimai
kankins identiškos ligos
net numirsim kartu –
duobė kapo bendra
kaip Sinatra dainavo
tu kažkur man po oda
gimus prie upės
jeigu aš būčiau gimus prie upės
plaukuose teberastum lelijų
o pyraguose blizgantį žvyną
užuot kibusi nerčiau gilyn
sūkuriuos dingtų raktai ir žirklės
ratilai tau neleistų manęs įžiūrėti
bet gimiau aš pilkam pastate
langai žvelgė gatvėn be blizgesio
o laikas sustojo ir netekėjo
vandeny neįžvelgdavai veido
žmonės baltais ir šaltais chalatais
metalo įrankiais grojo maršus
tačiau niekas nešoko tik šaukė
liepė nieko nelaukti daugiau ir klausytis
ne žolės ne vandens ne mėnulio
ir tame pilkume gimdavo žmonės
ir guldavo susukti kaip žuvys į tinklą
tylūs lyg vandens į burnas prisėmę
jeigu aš būčiau gimus prie upės
vandenys būtų man iki kelių
visos srovės paklustų tačiau
tai kodėl man sakai lietui lyjant
kad plaukai mano kvepia lelijom
ir slidi kad esu o tu vis nepagauni
širdis
širdis kaip iš akmens ar geležies
tarsi drebučių ar minkštutės vilnos
kokios pietums patiekti tau širdies
galiu su prieskoniais lentynose jų pilna
saldžiarūgštės ar apelsinų kvapo
karčios kaip viskis ar kava be cukraus
širdis manoji šiąnakt čirškia kepa
ar jums taip būna Ievos dukros
lyg Jono galvą Salomėja – aš tau širdį
padėklas saulėje strėle sužimba
ji dar pulsuoja tvinksi – girdit?
o gal bažnyčios varpo dūžiai sklinda
ataidi nuo pat varpinės it šūviai
praliedami aplink ne kraują – lietų
šiek tiek dar skauda ten kur buvo pjūvis
lašai per stogą tu-ne-nu-ga-lė-ta
kaip pas tave norėjau
mano koja norėjo pas tave
aš ją nupjoviau
palaidojau ir dobilais užsėjau
kad nepamirščiau
kaip pas tave norėjau
mano ranka norėjo pas tave
aš ją trintuku nutryniau
o tai kas liko kišenėj laikiau
kad nepamirščiau
kaip pas tave norėjau
mano lūpos norėjo pas tave
aš paslėpiau jas po dažais
tokiais raudonais kad net skaudėjo
kad nepamirščiau
kaip pas tave norėjau
mano oda norėjo pas tave
aš ją ištirpdžiau rūgštyje
ir jūron upeliu nuliejau
kad nepamirščiau
kaip pas tave norėjau
mano mintys norėjo pas tave
aš jas balandžiu paleidau
kurį lesino delnai svetimi
kad aš užmirščiau
kaip pas tave norėjau
užkeikimas
jei tu kada nors pamirši mane
mano veidą juoką eiseną
pečių linkį
jeigu iš atminties išmesi vardą
profilį klubų siūbavimą
lūpų skonį
jei išdils mano kvapas ir balsas
odos aksomas rankų mostai
akių spalva
aš pamiršiu tave
aš pamiršiu tave
aš pamiršiu tave
debesiu atslinksiu
aš debesiu atslinksiu pas tave
iš rudenio voratinklių nuveltu
judėdama gulsčia oro srove
padebesiuos pamiršus savo vardą
komfortiška minkšta puri prigulk
aštrus liežuvis saugiai supakuotas
dar rodos vakar perlijau šaltu lietum
o šiandien kilimas po kojom klotas
dabar esu švelni jauki miela
artėju leidžiuosi žemyn iš lėto
o tu sakai aplink tave tiršta migla
manęs ten nerandi tik kvapas mėtų
tik jausmas kad buvau kažkur šalia
nors lyg girdėjai jog svetur patraukus
atsitiktinį debesį vertei manim bet ne
čia tik vandens lašeliai susikaupę
ir ieškai vėl naršydamas internete
klavišais surenki vis pavardę ir vardą
žiūri į debesį tačiau matai mane
ir žado netenki it susitikęs pirmą kartą
mylėsiu moterį
kitam gyvenime mylėsiu moterį
kuri supras mane iš pusės žodžio
dalinsimės kava ir potyriais
skaitysime knygas abidvi godžiai
žiūrėsime viena kryptim
uogienę virsime kai liūdesys užklys
gyvensiu ja – o ji gyvens manim
ganysime danguj purias avis
auginsime priklydusius vaikus
kurių nepasiges tėvai
ir plauks gyvenimas kaip pasaka saldus
be potvynių atoslūgių lėtai