Nuo 1974 m. kiekvieną šeštadienį dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ spausdinamas eilėraštis ir jo analizė. Iki pat mirties 2013 m. rugsėjį šią rubriką redagavo ją sugalvojęs vienas svarbiausių savo kartos literatūros kritikų Marcelis Reich-Ranicki, kuris leido ir kasmetines antologijas. Iš pradžių jose pasirodydavo tik vokiečių kalba rašyti eilėraščiai, o 2014 m. spalį išspausdintas Josifo Brodskio sonetas pradėjo ir vertimų publikavimą. Šioje serijoje yra spausdinti Antano A. Jonyno ir Tomo Venclovos eilėraščiai bei jų interpretacijos. Iki šiol „Frankfurto antologijoje“ pasirodė daugiau nei 2000 eilėraščių.

× Henning Heske

 

Sonetas – tai paskutinis bastionas žmonijos, žinančios, kad netrukus ją gali pakeisti algoritmas: šios eilės kalba apie ryšio poreikį mašinų amžiuje

 

Silke Scheuermann poezijos rinkinyje „Antroji nerimo knyga“ („Zweites Buch der Unruhe“), skyriuje „Dėmesingas robotas“, pateikiami aštuoni eilėraščiai, skirti dirbtiniam intelektui. Pasirinktas tekstas yra ciklo „Meilė, robotai“ vienas iš keturių sonetų. Šiame eilėraštyje vietoj klasikinio lyrinio „tu“ kreipiamasi į netikėtą adresatą – robotą. Meilės eilėraštis, neabejotinai viena seniausių poetinės kalbos formų, čia perkeliamas į posthumanistinę erą, tačiau vis vien išlieka atpažįstamas.

„Mylimi robotai, jūsų ima stigti“ – pirmoji eilutė atveria futuristinį scenarijų. Meilė technologijos produktui kaip visumai, jo detalių trūkumas ir jo nebuvimas paverčia jį patraukliu. Eilėraštis taip vaizduoja ateitį, kurioje švelnumas ir stoka, antropocenas ir posthumanizmas susipina tarpusavyje.

Jau ankstesnėje knygoje „Žolės eskizas“ („Skizze vom Gras“), pasirodžiusioje 2014 m., S. Scheuermann, gimusi 1973 m. Karlsrūhėje, to paties pavadinimo poemoje nagrinėjo futuristinius scenarijus: „Tai buvo metai, kai panaikino Augalų ministeriją, / nes Žemė nebegalėjo išlaikyti pakankamai rūšių.“ Lyrinis galimybių erdvės tyrinėjimas mokslinės fantastikos rėmuose suteikia ir poetinių postūmių, kuriuos poetė sugeba pritaikyti naujai.

 

Postapokaliptinė meilės išpažintis, išsakyta nuovargio kalba

 

Poetės kalba kone proziška, be entuziazmo, be patoso, o jos skambesys veik atsitiktinai melancholiškas. Kalbančioji konstatuoja, kad išteklių stinga, kad planeta išeikvota, bet taip pat prisipažįsta, kad „Mes tai numatėm“. Lyrinis „aš“ nėra katastrofos auka, o veikiau ironiškai sąmoningas bendrininkas. Robotai skaičiavo, žmonės jautė – ir vieni, ir kiti žinojo, kuo viskas baigsis. Šioje konfigūracijoje eilėraštis iš technologinės pasakėčios peršoka į antropologijos sritį. Robotas nebe grėsmė ar įrankis, o veidrodis. Roboto nebuvimas atskleidžia, kas sudaro žmogiškąjį gyvenimą: nesėkmės, laukimas, klaidos.

Kalbančiosios pareiškimas, kad „kol kas tiesiog darysim žmogiškas klaidas“, skamba tarsi defetistinė savistaba. Žmogiškumas remiasi jau nebe pažanga ar morale, o savo nepakankamumu.

O tada, nuskambėjus rūsčiausiai teksto gaidai, žybteli tradicijos kibirkštis: „Tarp tų klaidų – ir sonetai jums.“ Eilėraštis komentuoja save. Jis perima senąją meilės eilėraščio formą (keturiolika eilučių, kupinų „tyros meilės“), ir kartu ja suabejoja, kadangi sonetai „gal kiek praradę formą / ir nerimuoti“.

Šiame saviironiškame geste glūdi poetinis S. Scheuermann sąmojis. Ji supranta, kad dirbtinio intelekto amžiuje neįmanoma „autentiškai“ mylėti ar rašyti eiles, ir būtent šį suvokimą įkūnija eilėraščiuose. Taip gimsta keistas ir jaudinantis poezijos kūrinys – postapokaliptinė meilės išpažintis, išsakyta nuovargio kalba, išlaikant pusiausvyrą tarp švelnumo ir išsekimo, tarp tradicinės formos ir demistifikuoto turinio. Sonetas tampa paskutiniu bastionu žmonijos, žinančios, kad netrukus ją gali pakeisti algoritmas, tačiau vis vien nenustojančios kalbėti.

Taigi „Meilė, robotai“ nėra eilėraštis apie techniką, o veikiau apie tarpusavio ryšio poreikį mašinų amžiuje. Meilė išlieka, bet praranda savo adresatą. Gal būtent dėl to šie eilėraščiai nuskamba taip tyliai, tarsi svyruotų tarp ironijos ir rimties, jie yra kupini melancholijos. Eilėraščiai kalba apie artimą ateitį, kurioje dirbtinis intelektas išnykęs dėl išteklių stokos, o žmogus suvokia praradęs meilę savo kūriniams ir likęs be jokio plano. Vis dėlto šis grįžimas prie žmogiškumo suteikia ir paguodos.

 

 

Vertė Dominykas Norkūnas

Publikuota 2026 m. kovo 8 d.