Jolita Skablauskaitė. Abelis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


Aukštose liepose laukia krankliai,
Žemė nuklota juodomis plunksnomis.
Karštis svilinantis.
Praeiname su šiaudinėmis skrybėlėmis.
Ilgi kaspinai driekiasi.
Suknelės jau baltos kaip sniegas.
Šeštadienis užkampyje toks mielas –
Sakytum dūdmaišių muzika sklistų
Iš skurdžių pridvisusių kiemų.

Už sunkių langinių privertų
Per patį karštymetį,
Meilužis ilsisi po bemiegės nakties –
Bronzinis šviečiantis.
Atšaldytas šampanas raibuliuoja taurėje.
Deja...
Čia mirtis atjos raita ant rūko žirgo,
Apsitaisiusi sidabrine adata išsiuvinėtais
Lediniais drabužiais.
O dabar ugnies šviesa sliaukia žmonių veidais.
Išsiplėtusiuose vyzdžiuose virpa kraujo lašai.

 


Žaibai nutvieskia pirtį,
Nelyginant ateities rūmus.
Patsai vidurnaktis.
Žybtdriokst. Žybt.
Perkūnas spyrė į ąžuolą.
Ir radosi gražuolis Abelis.
Žybt. Žybt...
Abelio žaibašokis beprotiškas.
Jis – dvyliktos gildijos ponaitis.

Po vėsią šlapią tamsą
Paskui blūdinėjo jis ilgai.

Pakluonės pirtelėje Lizė saldžiai miegojo.
Nekuriąnakt ateis širdies išplėšt.
Ant grindinio nebešoks ši povaakė,
Jau mirtimi alsuojanti mergaitė.

 


Miškas pilnas su šaknimis išrautų eglių,
Baisių plyšių.
Drėgnas, kvepiantis.
Iš proskynų kyla svaigus rūkas.
Violetinės miško gėlės ir kemsynai.
Staigi liūtis tarsi žvilgantys,
Bespalviai plaukai.

Bet vasara baigėsi.
Aš mačiau tankumyne esybę
Juodu veidu.
Ji stovėjo prie milžiniškos eglės
Išrautos su šaknimis.
Rūbais tamsiais apsivilkus
Žiūrėjo į duobę.

Žemyn galvomis ten buvo sukabinti
Pilki, sudžiūvę senoliai.
Vėjas siūbavo juos lyg karolius.
Rugpjūčio vėjas auksinis.

Jos veide buvo sustingusi abejonė, ilgesys.

O, pasisaugok prakeikimo!

 


Gūdžiais vakarais
Dar pasirodo juodasis
Su švytinčiais šešėlių šešėliais.

 


Skaistus sniego srovenimas.
Vėsios, melsvos pusnių kalvos
Pašiauštom keterom – iki pat miško
Driekiasi vėžės.
Čia pralėkė raudonrūbis
Su savo rogėmis.

O mes tebesėdim, storai apsnigti, prie stalo.
Dega žvakės.
Ir žėri speigas akyse.

 

¥
Vyriškis keistas juodas
Tolsta takeliu.
Aplinkui – gluosniai.
Daug liūdesio ir švelnumo.
Baltosios gėlės draskomos vėjo
Spinduliuoja.

 

¥
Šilabaliais šilabaliais nuslimpino velionis,
Įsikibęs kažkam į parankę.
Prikupėjo vaško žalvarinėse žvakidėse abipus karsto.
Kitą dieną tukli rudens saulė abejingai apšvietė pakasynas.
Karstas buvo neįtikėtinai sunkus,
Nusprūdęs nuo lynų,
Nugarmėjo duobėn.
Kunigas nualpo.
O naktį kapas buvo išniekintas.

 

¥
Vėjas pro nužydėjusias alyvas
Šiltais sūkuriais praskriejo.
Aštri lyg adata žolė –
Prie mano pirkios slenksčio.
Saldus vijoklių kvapas.
Nebepasirodė gražaus veido raudonrūbis.
Nepadavė savo rankos.

 

¥
Perlais nusagstyta sidabrinė tvarsliava
Suvystė sodus.
Miniatiūrinis pterodaktilis vėlėsi į plaukus.
Žiedlapiais nubaltinti takeliai,
Abipus – žliūgi aukšta žolė,
Deivės pėdsakai liko karčiajame dumble...

Didžiaakiai sparnuočiai žvelgė tiesiai į veidą,
Sodo gilumoje užmigo senas žmogelis
Ant didžiulio varnalėšos lapo.
Jūs atvyksit kitą vasarą,
Vėl kaip paskutinysis svečias.
Norėsiu Jums tarnauti.

Įsaulyje šiltos malkos.
Senos, priplėkusios terbos visur išmėtytos.
Bet jis niekada čia nepasirodys.
Tik sapnai žvaigždėti...
Kažkur pasislėpęs miške
Stebuklingasis elnias baubia...

 

¥
Visad vilkėdavau nublukusiais skarmalais
Ir mėgdavau stovėti po erškėčiu.
Seni, tamsūs namai – priešais akis.
Saldus kvapas srovena į gryčią.
Vasaros pradžios pakarailiai nuo žolynų.
Puvėsiai, vieni puvėsiai aplinkui.
Raukšlėtosiomis skraistėmis apsisiautusi būtybė
Pražingsniuoja oru, pasisūpuodama grakščiai.
Pasirodo auksinės vėjo srovės nuo miesto pusės.
Sužvėrėjęs paukštis prie šieno kaugės
Baigia užkapot žmogų,
Tas dangstosi veidą rankomis, šaukia,
Bet niekas negirdi.
Atrodo, šiandien paskutinė mėnesio diena,
Rytoj prasidės nuostabusis birželis,
Kiekviena valanda bus ypatinga.

Stalas padengtas septyniems.
Už lango putinas lenkiasi.
Ir jos atšlamena tyliai
Prie savo indelių sutūpusios medų ragauja.
Niekur neskuba. Nesižvalgo.
Liemenys kaip auksas.
Aš jas kalbinu.
Nešnekios.
Vakaras artinasi. Paskutinis.
Viskas žydi baltai kaip kapinėse.
Valdovas ateina paskutinysis.
Žemai nusilenkia
Kaip putinas už lango.
Ir tamsa pamažu apsemia pirkią.

Raudonas tryškis už lango – erškėtis.
Skaistvario veidas artinasi…
Žydinčių akacijų viršūnėse jau supasi birželis.
Seni daiktai aprūkę,
Veidrodžiuose sunkiai save įžiūrėsi,
Mėnulinis pavidalas vos, vos sudūluoja,
Ir vorai aptraukia balkšva migla viską.

– Ar jūs ateisit šią naktį šokti po erškėčiu?
Dangūs jau plūsta pro šakas į kambarius.
Putinai kaip popieriniai apskečia visus langus.
– Ar jūs ateisit šiąnakt?
Po vidurnakčio prasidės birželis.
Erškėtis visas išsiskleidė kaip povas.
Ar jūs ateisit?

Bedugnė lūšna.
Plunksninių debesų rūbais sklandau po ją.
Kvapas iš gilios senovės.
Beaistriai putinai virš akių.
Vakaro šviesa virš labai senos pirkios.

– Ar jūs ateisit?

 


Pro topolių sniegą
Žvelgiu į Jus,
Suklupusį ant samanų aksomo.
Sniegas šiltas, švelnus –
Vasaros sniegas
Nuo liūdnų medžių krenta.

 

¥
Buvo spalvas sugerianti naktis,
Vis besimainantis, raibuliuojantis ežeras
Su paslaptingu žydru mirgesiu,
Šaltu besieliu švytėjimu,
Kai išgirdau lėtą švelnią melodiją
Žiurkagaudžio dūdelės.
Mėnulis spigino į akis. Apsvaigau.
Į vieną hipnotizuojantį gaudesį
Susiliejo garsai.
Melodijos tempas vis greitėjo...

Jis įbrido į ežerą,
Įšoko į valtį ir nuplaukė tolyn.
Pilnatis pajudėjo danguje.
Aš kartu su žiurkėmis
Puoliau į vandenį,
Yrėmės paskui jį,
Mėnesiena akino.

Visos žiurkės nuskendo,
Tik aš viena pasivijau valtį.
Jis nuleido dūdelę.
Mėnulis apšvietė jo veidą.
Suakmenėjau.

 

¥
Ripuliavo migloje sidabrinis pjautuvėlis
Tamsiausią mano naktį.
Liekantys čia, ant lietaus nubrūkšniuoto kranto,
Juokėsi ir plojo rankomis,
Kai kritau į prarają stačia galva.
Mano klyksmas jau skardėjo nebūtyje.

 


Mano gyvenimas buvo bevertis, kaip gyvulio –
Žmogžudžių landynė, puvėsiai, purvas, maita...
Lela Menelia apsivilkus sidabrinę sermėgą
Ramiai sau plaukė
Virš eglių viršūnių,
Kai netoli kryžkelės, prie akmenyno
Sutikau savo antrininką.
Įniršęs jis tvojo man į veidą.
Dabar vaikštau iki pat ausų apsimuturiavęs,
Bet nesiruošiu dar mirti, o ne.
Surambėjęs penkių pirštų
Atspaudas mėlynas liko amžiams.
Ir grabe gulėsiu juo paženklintas,
Bet nesiruošiu dar mirti, o ne.

 


Prie kraujo šiltumo vandens rymojo
Mažas dievas žiburiuojančia karūna
Su trimis žuvimis rankose.
Skeltakanopiai smirdinčiom subinėm
Strykčiojo aplinkui iškvaišę,
O ta statula...
O ta akmeninė statula
Su ragu dešinėje rankoje
O ta žmogaus dydžio stovyla
Atidunksėjo iš pelkės,
Skleisdama slogią paraistės smarvę.

Plojau per pasturgalį
Mažapimpiui ožiakojui.
Surikau visa gerkle:
– Marš namo! Visi! Visi!

Ir staiga suvokiau,
Kad esu visai ne dievas,
O tik mėlynas, raudonas ir žalias
Nevidonas
Bjauria lupenuota oda
Sėdintis ant akmens.

Ant libellulų atlėkė mažyčiai
Balti žmogeliai – lyg snaigės
Virš juodo vandens pasiskleidė.

Pradingo manoji karūna
iškruvinta...

 


Viktorijos stiliaus interjerai: neregėtos žvaigždžuvės
Plaukiančios veidrodžiais... silpnos, prijaukintos
Germės mergaitės, atsikolę į paauksuotas atramas,
Auksinės šviesos užlietos, druzgnom, primerktom akim...
Taipogi ir aš su taure vyno prie židinio,
Meilės ilgesio persmelktas, karštligiškai besišypsa
ntis.
Kuri paguos mane šią naktį?
Gal ši miegūsta, plonalūpė, plaukais apsisiautus?
Ale klajoklio meilė bus trumpa.
Išaušus, rūmai subyrės į smulkučius druzgus,
O aš vandrausiu tolyn tolyn į pelkes.

 


Filomela neišvaizdi, sumenkusi,
Egi ir kaip mylėjau ją,
Kai dar nebuvo paukštė,
Kai gyvenome grytelėje prie ežero,
Egi, egi, egi, mano Filomela, nutilk,
Nutilk prašau, mažyte,
Nes širdis neatlaikys.

 


Priekyje nusiskuto plaukus beveik iki pakaušio,
Apsitaisė iš brokato pasiūtais drabužiais –
Tapo panaši į princesę iš Antonio Pisanello paveikslo.
Ir paskutinį kartą žengė į purpuru tviskantį mišką.

 


Mirusioji
Lapais užklota –
Po vinkšna.
Ruduo baigėsi,
Pamėlę debesys kybo.
Uodų siuvinys –
Blyškiame dangaus fone.

Švelnus jos skruostas sudūluoja
Vakaro prieblandoje.
Ir nubėga zuikelis
Į tirštą spalio miglą.

 


Vėlinių išvakarėse
Išvirkščiais drabužiais apsivilkę
Atbuli dybinom alėja,
Ir tuoj po vidurnakčio
Sielą pamatėme
Priešais atplevenančią...
O naktį, žvakės apšviestame veidrodyje
Išvydome Lizę,
Tiksliau – jos kaukolę.
Visų Šventųjų naktį ji sugrįžo atsigert
Šalto gaivaus vandens
Iš plačios taurės su žema kojele.

Per Ilgines visi peiliai buvo išrikiuoti
Ant palangės –
Jų smaigaliai nukreipti tiesiai į lovą,
Kur miegojo Abelis.

Ryte jį radom nebegyvą,
Apklestą kraujo apsiausto.
Apsidžiaugėm – veltui!
Po kelių dienų jis prisikėlė
Dar energingesnis.

Draugai