Ave’s Marios Mõistlik nuotrauka

 

*

Saulės zuikučiai, balti zuikučiai ant mėlynų bangų,

vėjelis, grojantis palmės lapais

it nematoma gražuolė negirdima arfa.

Šioji diena sklaidosi tarytum nesusipratimas,

tarytum praėjusios vasaros sapnas, kuriam

pavyko pergyventi mūsų rūpesčius ir skrydį į pietus.

Dabartis sklaidosi ateityje,

kuri niekada neateis. Ir aš iš tų,

kurie namuose tik ten, kur jų nėra,

mano buvusi tėvynė pradingo, išskrido nuo manęs,

palikusi mane čia, tolimoj saloj,

kur ant palmių čirpauja kanarėlės

varžydamosi su šilto pusiaudienio vėjo arfa.

 

*

Poezija – dialogas su pačiu savimi, su daiktais ir žodžiais.

Žodžiai tokie patenkinti, kad kažkas pasirengęs su jais kalbėtis,

žodžiai nenori mirti, tapti tuščiais, netekti prasmės;

žodžiai trokšta išeiti iš puslapių, iš formuliarų, 

perbėgti į eilėraščius, į dainas, į mažylio,

kuris vis dar nori jais žaisti, kaip žaidžia

samteliu ir kibirėliu, lūpas.

Žodžiai trokšta sklęsti, giedoti strazdu mėgdžiotuoju,

ūbauti pelėda miške pavasario naktį,

zvimbti kamane raudonojo dobilo žieduose

ir šaudyti akelėmis mirgančioms žvaigždėms,

kurios ūmai štai tokios neįtikėtinai artimos.

 

*

Lietus velėja kalnus, palmes, araukarijas ir kaures,

pakrantės uolas ir tiltus viršum tarpeklio;

velėja okeano bangas, debesis danguje, patį dangų.

Lietus nori pasigviešti viską ir visus, likti vienas

kalnuose, kontūrus prarandančiame mieste. 

Lietus velėja užrašus ant kryžių ir lentelių,

grąžindamas mus į pirmapradiškumą, neregimą ir tuščią, 

duodamas suprasti, kad vieną gražią dieną

ir visus mus gali nušluoti nuo žemės paviršiaus,

kaip dabar nušluoja smilteles, vapsvų ir musių lavonėlius, 

o visa, ką mes ištarsime, bus ištarta lietui ir vėjui.

 

*

Non usitata nec tenui ferar

pinna biformis per liquidum aethera¹

Horacijus

 

Sėdime ant skardžio prie jūros, stebime saulėlydį.

Saulė leidžiasi už vakaro sutemų horizonto;

kažin kur sielos jau rengiasi namo, tai jų diena,

jų naktis, – bet mano siela ne ten, mano siela – čiurlys,

skraidantis aukštai aukštai. Ką tik pastebėjau ją

viršum pakrantės viešbučio bokštų, ten, kur dar 

matyti paskutiniai pranykstančios saulės spinduliai.

Ji, siela-čiurlys, mėnesių mėnesius gyvena, minta, miega,

mylisi ore, danguje po debesimis

viršum Estijos, Sicilijos, Afrikos, Europos,

ir grįš į šiaurę, į seną inkilą ant ąžuolo,

tik įpusėjus vasarai, kad išaugintų savo vadą

ir kartu su ja išskristų į pietus, į pietus

ir gyventų debesyse – viršum kalnų, vandenų ir šalių,

mūsų gimtinių, tėvynių. Jai, mano sielai, 

visa tai per toli, net ir mano skvarbios akys

ten apačioj neatskiria esto nuo ruso, eglės nuo tuopos;

sienos pradingsta melsvose ūkanose

ir tėvynės dūmas ne ką saldesnis už vidudienio sapną debesyse.

 

*

Per Lašezas² laukia lietaus:

dulkės, virtusios į dulkes po apsamanojusiais akmenimis,

pernešamos sliekų iš kapo į kapą,

permaišytos nukritusių lapų; suteikiančios vilties,

kad iš viso šito, iš mūsų ir mūsų reikalų

galų gale kažin kas išeis. Takeliai

po tamsiais klevais ir tujomis, kurios

(arbres nécrophages³) atveria žmogaus sūnums

kelią iš istorijos į ekologiją, į tylą,

kur girdėti tik vienišo atėjūno žingsniai,

juodojo strazdo čirpimas ir eilutės iš Ivo Montano dainos –

jas aš pasiėmiau nuo jo kapo, o galgi

jos prisikėlė buvusio gimnazisto atmintyje,

gimnazisto, kuris daugelį jų buvo išmokęs mintinai

ir nešiojasi su savim iki (galbūt laimingos) pabaigos.

 

*

Visi išvyko, jie liko

puodelyje ant palangės,

vėstančioj vonioj, tamsoje,

kurią vos prasklaido

silpnutė elektrinio radiatoriaus švieselė. 

Kieme kaukia rudeninis vėjas,

palėpėj girdėti katino žingsniai.

Jiems liūdna, jie priglunda

vienas prie kito tvirčiau,

svajoja, prisimena vasaros intymumą,

lūpas, dantis, geidulingą

liežuvio palytėjimą, pastos kvapą,

kažin kuo primenantį 

„Gucci“, „Saint Laurent“, „Chanel“ kvepalus...

Štai taip jie snaudžia, nubunda

vienas kito glėby, svaigdami

nuo minkšto, švelnaus, kvepiančio

kaimyno šerelių prisilietimo.

Kai žmonės grįžo, aptiko,

kad šepetėlių padaugėjo,

atsirado du nauji, šviežutėliai,

o ir pastos skonis ant šerelių

pasipildė kažin kuo keistu,

atsiduodančiu šviežiu pienu.

 

* 

Poryt pilnatis, ir visi takučiai aiškiai matyti.

Visi, kuriuos tu sutikai, kuriuos palikai,

sklaidosi it piešinys ant sušlapusio popieriaus.

Patamsyje veidai ir vardai ne ką ir skiriasi.

Kartais jau nė nežinai, ar kvietei žmogų, šunį, ar vėją,

nė nežinai, ar yra kokios naudos iš žinojimo,

kad upės teka į rytojų,

o vietoj pamestų šukų gali staiga rasti kardą, 

vietoj žodžių – slidžius akmenis brastoje,

vietoj gyvenimo prasmės – kelias senas monetas

ir surūdijusią spyną nuo seno svirno,

kurį jau kadų kadaise nugriovė.

 

*

Jei nėra, ką pasakyti, visada galiu pasakyti: „Viso gero“,

„Iki pasimatymo“, „Iki ryt“ ar tiesiog „Sudie“,

pasakyti porą žodžių, kurie kada nors įgis prasmę,

užgesinti šviesą, išsiųsti katiną į virtuvę ir atsigulti į lovą

su Čižo arba Verbininos detektyvu, kad bent valandėlę

persikelčiau į laikus, kai mano seneliai ir močiutės

buvo jauni, laimingi ir lydimi sėkmės, vienas Peterburge,

kiti Dorpate, ir visi dvidešimtojo amžiaus siaubai

buvo dar toli nuo jų ir jų vaizduotės.

Laikas tekėjo pamažu, ateitis neegzistavo;

berniukas, kuriam buvo lemta tapti mano tėvu,

gėrė pieną, pirktą iš suomės, ir jį vesdavo pasivaikščioti

į Vasaros sodą; o Pskovo kalėjimo, kur sėdėjo

mano pusei metų už antivalstybinę veiklą nuteistas 

estas senelis, viršininkas pasveikino jį su dukters gimimu, 

dukters, kuriai buvo lemta tapti mano motina ir našlauti 

keturiasdešimt metų lydimai prisiminimų apie karą ir svajų

apie savo bohemiškos jaunystės Paryžių, kuriame aš

pirmąkart atsidūriau tada, kai jos jau neliko tarp gyvųjų.

 

*

Bumerangas, sugrįžęs į jį sviedusiojo delną,

jau ne tas pat, koks buvo jį išsviedžiant,

ir centai, kuriuos radai plaudamas grindis,

jau ne tie, kuriuos pametei prieš savaitę.

Mes keičiame kojas taip pat kaip batus

ir akis – taip pat kaip akinius.

Plunksnos ir vardai pasimeta ir vėl atauga,

net kai tau atrodo, kad juos nusimetei 

ir suvis pamiršai. Tik širdis,

tik širdis vis ta pati, tik širdis

ir skausmas širdy vis tas pat

kaip tada, kai kasdienis gyvenimas pirmąkart

skustuvu įsirėžė į mano naujagimio akeles.

 

*

Tai, apie ką mąstai, pabunda ir išskrenda,

tirpsta kaip pirma snaigė ant vystančio klevo lapo,

ant lapo, kuriam tarytumei gaila išeiti,

kuriam tarytumei baisu prieš nukrintant.

Ruduo – vienas ilgas sapnas, viena ilga mintis,

pamiršusi save prietemoje ant medžio,

nors niekas netrunka ilgiau kaip vieną akimirką,

į kurią sutelpa daugybė lapų, daugybė medžių,

daugybė blausių rudens dienų, daugybė gyvenimų.

O aš iškeliu irklą iš juodo ežero vandens

ir žvelgiu į lašus, kurie dar kelias sekundes

paslysčioja juodu paviršiumi, kol pradingsta,

kol sugrįžta į aną vandens veidrodžio pusę.

 

1 Aš dainius-gulbė lėksiu per eterį / Sparnais galingais, nepamėgintais dar. (Horacijus, „Lyrika“, iš lotynų kalbos vertė Henrikas Zabulis, V.: Vaga, 1977; čia ir toliau – vert. past.)

2 Père Lachaise – bene garsiausios Paryžiaus kapinės.

3 Medžiai nekrofagai (pranc.).

 

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Ян Капли́нский, „Отпечаток крылатого пальца: стихи“, Пайде, Эстония: „Kite“, 2022