Julio Cortázar

Julio Cortázar
Julio Cortázaras. Ugnės Žilytės piešinys

 

 

Noktiurnas

Šią naktį mano rankos pajuodo, širdį išmušė prakaitas

tarsi grumčiausi lig užmaršties su dūmų slibinu.

Viskas taip ir liko: buteliai, laivas,

tik nežinau, ar kas manęs laukė, ar ilgisi.

Laikrašty ant lovos rašoma apie diplomatų posėdžius,

nuleistą kraują – eksperimentas pavyko iš ketvirto karto.

Aukščiausia giria juosia šį namą miesto centre,

žinau, jaučiu, kaip aklasis numiršta visai šalia.

Žmona aukštyn žemyn laipioja siaurom kopetėlėm

lyg kapitonas, nepasitikintis žvaigždėlapiais.

Priešais puodelis pieno, krūvos popiergalių, muša vienuolikta.

Iš lauko, rodos, artėja visa arklių kaimenė, trypdama

palei langus, žiojinčius mano nugaroj.

 

 

Pelnas ir nuostoliai

Ir vėl iškilmingai meluoju,

pagarbiai lenkiuosi prieš veidrodį,

kuriame atsispindi mano kaklaraištis.

Manausi esąs tas vyriškis, kasryt

išeinantis lygiai devintą.

Visi dievai mirė vienas po kito išsibarstę

ant popieriaus ir kartono lakštų.

Man nieko netrūksta, netgi

tavęs nebesiilgiu. Esu tuštuma, it

būgno ertmė: išvirkščia oda iš abiejų pusių.

Kartais grįžti vakarop, man beskaitant

migdančius rašinius: naujausias žinias,

apie dolerio, svaro kursą, Jungtinių

Tautų debatus. Atrodo, ranka imi

glostyt man plaukus. Nesiilgiu tavęs!

Tiktai nereikšmingų dalykų man trūksta,

norėčiau žinot, kur juos paslėpei, pavyzdžiui:

džiaugsmo ar šypsenos – to paslaptingojo tvarinėlio,

nebespurdančio mano lūpose.

 

 

After Such Pleasures

Šiąnakt, ieškodamas tavo lūpų kitame veide,

beveik įtikiu jas suradęs, nes tik apakusi upė

galėtų mane atplukdyt į kitos moters glėbį ir nuskandinti jos akyse,

kaip apmaudu, kad galop teks išplaukti į miego krantus,

nes malonumas iš tikro primena niekingą vergą,

kuris patenkintas delne skaičiuoja padirbtus centus.

 

Užmirštoji skaistybe, kaip noriu užgydyt savy

maudžiančias Buenos Aires, neslopstančius, beviltiškus lūkesčius.

Vienišas savo namely prie jūros, visad atvėręs duris,

tarsi iš naujo tave įsimyliu,

iš naujo pažįstam viens kitą gurkšnodami kavą rytais,

lyg nieko, kas mudu išskyrė,

nė nebūtų įvykę.

Ir nevalingai vėl apgaubia užmarštis

betikslė, trinanti kreiduotus tavo pėdsakus nuo lentos,

o toj vietoj paliekanti juodą bežvaigždį langą.

 

 

Happy New Year

Klausyk, daug neprašau,

tik palaikyti tavo rankąlyg mažą varlytę, saldžiai delne užmigusią.

Man reikia tų durų, kurias parodei,

kad įžengčiau į tavo pasaulį, trupučio

žaliojo cukraus, sėkmės pasagėlės.

Nejau neištiestum man savo rankos,

pelėdoms ūbaujant šiais metais paskutinįsyk?

Deja, negali dėl techninių priežasčių.

Tuomet tavo ranka mosiu ore,

lankstysiu pirštus, liesiu švelnų it persikas

delną, o kitapus tęsis mėlynų medžių miestelis.

Šitaip laikysiu suspaudęs, lyg būčiau

pasaulį pastatęs ant kortos –

besimainančius keturis metų laikus,

brėkštančią aušrą, žmonių tarpusavio meilę.

 

 

Neviltis

Darsyk išvydęs žvaigždes Pietų Kryžiaus

ir vasarišką persikų kvapą sugėręs,

tu naktį išeisi tylus,

mažasis mano vaiduokliuk,

kulniuosi po seną miestą

 

taip ir blaškysies čia amžinai, Buenos Airių gatvėse.

 

 

Galvažudžio tango 76

Lyg vėžys, kuris plinta

plieksdamas kraujo gėlynais,

išlupdamas aistrai galūnes,

rodykles – iš mėlynų venų,

 

švelnia nesusipratimų lijundra,

netikėta raudų griūtimi.

 

Kam grįžti atgal per šunkelį,

atvedusį mus į akligatvį

tuščioje scenoje:

 

Nesi įkišusi netgi nuorūkos

mano ausy,

matyt, aš sugebu tik

klausytis Carroll Baker,

mauktelėjęs porą džino,

 

ir stebėti, kaip laikas

nulyja kandimis

mano nelygintas kelnes

 

 

Milonga

Muzikantas Tata Cedrónas atliko šią milongą pagal Edgardo Cantóno sukurtą muziką.

 

Ilgiuosi Pietų Kryžiaus,

kai troškulys verčia akis įsmeigus į dangų

gerti juodąjį tavo vidurnakčio vyną.

Ir ilgu man darosi gatvėse snaudžiančių krautuvėlių,

net oras ten, rodos, pašiurpsta nuo matės kvapo.

 

Kad manytum, jog visa išliks savo vietose,

lyg kišenėj arti prie kūno, kur kas kartą

įkišęs pirštus surasiu kelias monetas, peiliuką, šukas,

tais pačiais ištvermingais tamsios atminties pirštais

bandau suskaityti ir mirusiuosius.

 

Pietų Kryžius, karčioji matė.

Ir draugų balsai,

susiliejantys su svetimais.

 

Tuo metu, kai rašiau šį eilėraštį, savo šalyje dar turėjau draugų, bet vėliau dalis jų buvo nužudyti, o kiti patys nusprendė nutraukti ryšius dėl įvairiausių biurokratinių ar amžiaus sumetimų, tyliai pasitraukdami gyventi į Kanadą ir Švediją, arba yra dingę – ir kalbu čia ne apie pavienes pavardes, o veikiau ištisus žmonių sąrašus, kuriuos būtų galima tęsti ir tęsti. Tik dvi paskutines šio eilėraščio eilutes jau diktuoja šiandiena: dabar net ir norėdamas negalėčiau įsivaizduoti savo draugų, besišnekučiuojančių su kitais žmonėmis. O kad taip būtų. Vis dėlto apie ką jie kalbėtųsi, jei galėtų?

 

Iš ispanų kalbos vertė Greta Ambrazaitė

Julio Cortázar. „Salvo el crepúsculo“. – Alfaguara, 2014.

 

 

Draugai