Greta Karina

akmuo

many sutilpo visų planetų
juodieji okeanai
ta pjaunanti tyla skandino
sąmonių erdvę
vėluodavo tą vakarą
visų pasaulių juvelyrai
kai horizonte pasirodė kraujo puta - - -

pražilo metų laikai penki
mūsų laikas auksinės visatos galybė
sūpynėse dangus arti šnabždėdavai tyliai ir nuolat
abejingos kosmoso rankos ledinės
kartais atsiunčia sniegą ir nuglosto žaizdas
juo ir reminiscencijos traukuliais
meta į gylį ir tyliai palieka taip tyliai kad
rotušės varpas apkurto kad trūksta
man oro tau manęs trūksta ir tik
sningant praeisime vienas pro kitą su
lė tintu spinduliu kino juostos
kai netyčia paspaudi rec ne ten kur reikėjo
bet vis tiek tau brangus epizodas sekmadienio ryto

akli mūsų kūnai nešoks agonijos šokio
akli mūsų kūnai agonijos ciklai tu žinoma rojuj
aš už tave melsiuos savo žemės dulksnyne
ir tik kosmoso rankos ledinės nešluostys ašarų mano
snigs ašarom tūkstančius metų į priekį
nors gulėsiu juodžemių pelenuos tarp eglinių vainikų
nors ir sąmonė neatmins tavo vardo niekada niekada jau
snigs kraujo ašarom šiame abejingam pasauly
snigs ir tada kai tyla temdys begalinę visatos galybę
ir užtemdys užtemdys visą žmoniją ir gamtą

Kur tu buvai visą mano gyvenimą?
Tavęs aš taip ieškojau.

 

poetas iš Atikos

Mylimoji, tavo delno vingiuos seniai man vietos nebeliko.
Ir visos kiemų katės paliko šitą žemę.
Paliko
Šitą
Žemę.

preliudijom užgesusios naktys
amnezijų stringantys blokai
kai telefono baterijos staiga ir
seniai jau seniai jau išsekusios o
parkuos nebeauga medžiai
o parkuos nebėra žmonių
ir kai tuščia karuselė
tavo vyzdžiuose suksis
taip nemaldomai suksis
prisiminsiu žinau prisiminsiu
tai ko dabar nežinau nežinojau
bet mano žiaunos kurių niekada
niekada neturėjau taip kvėpuoja
girdi taip kvėpuoja ne at si mi
ni mais
naktys užgesusios
senka

Tu ilgiesi poeto,
poeto iš Atikos.

 

šermukšniais

Tu net nežinai, kad aš buvau.

šermukšniai raudoni
ant pečių nusnigo nematomais
žodžiais pasiliko žiemoje
kur kiekviena raidė tokia brangi
neperskaityti tau dangaus virpesių
surūdijęs slaptažodis įsčiose
nuo begalinio snigimo o
šermukšniai raudoni girdi
kai per svetimos rankos apkabina naktim
ir akys bejėgės šnabždėt
šnabždėt kai būna noris stabdyt saulėlydį
ir tylėti nes šermukšniai raudoni
nes meilės žiaunos seniai uždususios
ir regis galėtum mirti
mirti dėl užšalusio skersvėjo
kai jokie žodžiai būna
jau nebetenka prasmės
nebetenka prasmės

Man tokios brangios tavo kiemo uogos.

 

ir

mano miestas šiandien apako
fotografijų potėpiais snigo ant rankų
tais kvėpavimais mano ir tavo
kur vis stingdavo
tarp ledinių orbitų

šaltas raudonis ant skruostų
mylios pūgų iš smėlio
auksinio
sukasi kaip aureolės
draskydamos dangų
taip tyliai
nebyliai
iš lėto

iki įsčių
iki žodžių tik kartą
sakytų

-

ir tik pirštai sušildo
nematomus vingius
tarp
mano — tavo
būtojo laiko

 

ižas

Aš pamiršau, kad tavęs neprisimenu.

- - -

lietūs nuplovė ant odos
visa kas buvo
lytėjimais priešaušrio
juodai baltom fotoaparato
juostom
daug kartų sapnais
sapnais
daug kartų
smilkiniuose sapnais
lydavo
taip stipriai
smaugdavo ir prikeldavo
tavo plaukų kvapais
vis svaigina ir
sprogdavo sprogdavo
dar kartą dangus

kai rytais temstant verks
daug kartų verks
visa kas buvo
svaigina
šnabždu

Rimvydo Strielkūno nuotrauka