Rãsos

Kupolių naktį, per Rasas,
Gulėjau žaginy, įsivaizduodamas
Esąs situacijos viešpats.
Ant liežuvio galo sukosi didingas
Pažadas: „Ir po šiuo žaginiu
Aš pastatysiu šiaudų karalystę,
Ir Hado liepsnos jos nepraris,
Kol drėks vyrų akys iš laimės,
O moterų šakumos iš geismo,
Nes meilė tetrunka trejus metus –
Visai kaip tarnyba sovietiniam laivyne..."

Ko gero, tai buvo vienas iš tų
Retų atvejų, kai išmintingai nutylėjau,
Nes ko vertas mandravimas
Kai vyturiai sumigę ant žemės,
Rytuose saulės betykant švytinčiam
Sidabriniam debesų tinklui,
Kai lūpomis griebiamės vieno šiaudo,
Tuoj-tuoj virsiančio trumpu
Kaip Joninių naktis
Atsisveikinimo bučiniu.

 

Dum spiro, spero

Išplakęs trachėjų medį
Kosulio botagu
Įsiklausau į nakties tylą:

Romiai šnopuoja tamsa,
Supdama užuolaidų klostes –
Pirmyn-atgal, pirmyn-atgal...

Sena akrobatė širdis
Stengiasi pagauti šį ritmą,
Bet jai vis pakiša koją
Nerimastingos mintys.

Dusulys laikinai pasislepia
Prakaituotoje pagalvėj
Su beprotiška voro kantrybe
Tykodamas savojo laiko.

Juk anksčiau ar vėliau
Kosulys vis vien liausis –
Veikiausiai kartu su naktim
Ir manim tik paryčiais.

 

Įsimylėjimas auštant

įsimylėjimas auštant
it stiprios kavos gurkšnis
atveria akis
nutraukia širmą
grąžina ypatingąjį
regėjimą

ryto protas
nužudo vakaro kvailystę
išvaduoja nuo
betikslio klausinėjimo
visi atsakymai yra
tavo sielos veidrodžiuose

ateitis susitraukia
į aguonos grūdą
dabartis išsineria iš odos
vidinis dundėjimas
vidinis pulsavimas
gresia sprogimu

bet

tu esi mano sielos išminuotoja

 

Konstatavimas

Mieloji, kuo dar galėčiau nustebinti tave?
Vėlai pasirodęs tavo gyvenime,
Stengiausi įnešti anksčiau nepatirtų naujovių,
Vis atsiklausdamas, ar tai jau teko išgyventi?
Galiu prisiekti, kad kaskart išgirsdamas tavąjį „Ne",
Džiaugiausi labiau, nei kažkada išgirdęs trokštamus „Taip".

Noriai priimdavai mano pasiūlymus,
Entuziastingai sutikdavai mažyčius iššūkius,
Godžiai sugerdavai vaizdus, garsus, kvapus ir pojūčius,
Atvirai džiūgavai ir žarstei man komplimentus,
Vis nustebindama mane, kad tiek metų nepastebėjai
Gausybės stebuklų, nusėjusių tavo kelią.

Taigi, mieloji, kuo dar galėčiau nustebinti tave?
Dabar, kai esi pabuvus beveik visuose mano sielos užkaboriuose,
Kai man maloniai pašiurpsta oda nuo tavo prisilietimo,
Kai laikas prailgsta, tavęs nematant, o matantis – pralekia.
Žinai, išeinu, ir tai visai nebestebina,
Nes man tai nebuvo žaidimas, ištroškus naujovių.

 

Jausmų metafizika

Kartais pasaulis sumažėja iki
Galinės automobilio sėdynės.

Kojomis remi dangų,
Rankomis remiu žemę.

Susitinkam kažkur per vidurį,
Duodami vienas kitam tai,

Ko tas – didysis – pasaulis
Mums negeba duoti.

 

Manuskriptas

Ko gero, tai buvo paskutinė ranka,
Bandžiusi iššifruoti
Brailio randų raštą ant mano nugaros,
Žvitriai judanti po marškinėliais
Aukštyn žemyn,
Tartum ieškanti mėgstamiausios
Teksto vietos.

Dangus buvo kiek apsiniaukęs,
Pievelėje krykštavo vaikai,
Stiklinėje sproginėjo angliarūgštė,
O ranka vis judėjo ir judėjo –
Kaip sproginėjantys aplink
Praeivių gyvenimai,
Kol tyliai nesuaimanavau.

Mūsų žvilgsniai susitiko,
Prigludai visu kūnu,
Radusi pagrindinį sakinį,
Esminę teksto eilutę,
Tokią gražią, kad net Visagalis
Išspaudė šykščią ašarą
Ant mano peties.

 

Suicidinė marinistika

Jei būtum šniokščiančių bangų
Skalaujamas krantas,
Nusėtas
Aštrių akmenukų ir jūržolių mozaikomis,
Vingiuotas
Kaip peršviesta saulės plaukų sruoga,
Nedvejodamas iššokčiau tavęspi
Kaip banginis, išsižadėjęs jūros.

Tik žmonėms būtų neaiškios,
Rodos, tokios savižudiškos priežastys,
Bet ne tau
Ir ne man.

Ar pašauksi?