-

mirtis tėra paukštis
skriejantis per temstantį vandenį
tokį save sapnavau
apsirengusį neoninėm plunksnom
šokantį kasdienį miražą
nėra kuo kvėpuoti
ir tiesos net nėra
nes viskas pavirto į didelę
Windows ikoną
nes kažkas kažkada
mokyklos suole sprogdindamas
edukacinę bombą kalbėjo
dabar jums vaikai
tarp nuolaužų gyvas liko tik alkis
pamirškit ką reiškia namai
nes nuo šiol jūsų vardas piliečiai
ir mirtis tėra paukštis
skrendantis per temstantį vandenį

mes nufilmuosime
patį gražiausią dream sequence
kuriame mes uždrausim narkotikus
bei tikėjimą beprotybę ir gailestį
ir smalsumui išdursim akis
kad daugiau nebereikėtų net jausti
vos gimus išsirinksim vardus
ir įdiegsim teisingą socialinį dažnį
tokį sapnuoju save ir atsimerkęs
viską regiu vėl iš naujo
nes mirtis tėra paukštis
skrendantis per temstantį vandenį

jo sparnuose
telpa ištisos kolektyvinės tylos
nuovargyje trūkčiojantys vakariniai praeiviai
ornamentuotos vitrinos
ir kiekviena vienatvės minutė
kol išlūžta vidus
ir metų metus susikaupusios puvenos
išlenda kiaurai pro venas
vienintelė priebėga
nuo intensyvėjančio triukšmo
tampa bunkanti adata
ir mirtis tėra paukštis
skrendantis per temstantį vandenį

kol galiausiai užpisa viskas
ir nebesinori net keltis
bet kažkas ten tribūnoj
dar vis bando vilioti diplomais
žadėdami geresnį rytojų
be tikras lieka tik nuovargis
ištrupėjęs klykiantis kūnas
ir šaltis

tad iškėlęs rankas vis skrendu
per beribį temstantį vandenį
bet šis sapnas nesibaigia

LSD'ynai

mes brendam gilyn
per tirštėjantį sniegą
prarasdami laiko nuovoką
užmiršę viską
ką galėjom kažkada vadint realybe
pamiršę save
tuo kas buvome
nes prieš akis jau ne miškas
o intensyvus spalvų vandenynas
dangus tėra vientisas laiko šešėlis
kuriame atsiveria milijardai bedugnių
jų pulsuojančios ūkanos tampa šviesa
tai
mes pavadinom gyvybe

laukymėje
tarp formą keičiančių medžių
praslenka lapės miražas
ji sustoja
– oras svaiginančiai kvepia žvėrim –
pilnomis akimis mėnesienos
lyg jau seniai būtų laukusi
viduržiemio
ir dviejų psichonautų
pasiklydusių priemiesčio girioje
pasaulis sustingsta
lyg aukštesnė jėga būtų erdvę
išvertus į vidų
ir laukinis spengiantis balsas
netikėtai įsibrauna į sąmonę

tavo vardas fraktalas ir daugiau
tu niekuo nebuvai
tik menka vėjo pustoma dulke
amžinai įstrigusia
už visuomenės vartų
tūkstantį kartų susilaužęs
save
per konsumeristišką šokį
nes sekei kitų išgalvotomis
kreivėmis
iki pamišimo bijodamas klysti
vis kartojai primestus egzistavimo dėsnius
kol likai pasilaidojęs
svajonių liekanose
nes gyvenai ateitim
užmiršęs šią sekundę kvėpuoti

viskas kuo tikėjai tebuvo fraktalas
kalbančių galvų konsteliacijos
ir kaulus draskantis triukšmas
nevykusiai mizanscenuoti
kasdienybės spektakliai
bei apsimestiniai bičiuliai
aš girdžiu
kaip po oda
naktimis ilgesingai staugi
NESĄMONĖ

užmiršk kuo buvai
nes užmiršęs save
gali peržengti bet kokią užbrėžtą
ribą
nes viskas tėra
tik keičiantys vietą
fraktalai
lūžtantys ir susiliejantys kontūrai
viskas tėra
tik aštrėjantis alkis

– žvėries balsas nutyla –

atbudau atmerktomis akimis
paryčiais
net nepajudėjęs iš vietos
viduryje miško properšos
bet atsisukus atgal
kito manęs
nebebuvo