Hasso Krull

Berit Kaschan. Nuotrauka iš autoriau asm. archyvo
Berit Kaschan. Nuotrauka iš autoriaus asm. archyvo

 

/ / /

„Tai yra lietaus medis.“ Taip tu sakai

ir klampoji labai atsargiai

per molėtą kemsyną, šlaitu aukštyn.

 

Ilga eilė tilindžiuojančių varpelių, plonų

vamzdelių, kybo abipus kamienų,

laikas nuo laiko bilsnodami vienas į kitą. Juos

 

dabar suspaudi delne, žaismingai, atsargiai

nusišypsodama, kai koja slysteli ant molino kupsto

ir pasigirsta lietaus skambesys. „Mirjam sakė, kad tai yra lietaus medis.“

 

Vėjas perbėga per eglynėlį. Nuo šakų

lašnoja. Žvelgiu nuo kalno šlaito žemyn,

kling, klang, klampynė, liepynas.

 

„Labiausiai norėčiau

gyventi didžiuliam sode, kur nuo visų medžių

svyra ilgi geltoni žiedynų skėčiai

 

tarytum plaukai. Tai vadinasi aukso lietum.

Ten būtų daugybė tų medžių. Tūkstančiai jų.

Ten nebūtų nieko daugiau, tik tie medžiai,

 

ir gyvenčiau aš viename iš tų medžių, aš būčiau

mažytė pelytė.

Bet tų medžių būtų ten tūkstančiai.

 

Dievas Jehova tenai būtų irgi, tasai,

kur iš Biblijos. Jisai ten būtų toks kirminas, storas.

Ir gauruotas. Tai būtų, aišku, keršoji meškutė.“

 

 

/ / /

Didysis Jautis. Tarp jo ragų

plaikstosi saulė ir mėnuo,

voverė straksi

jo nugarkauliu

ir kregždė ten jaukiai lakioja.

 

Ieškom

skerdiko.

 

Jis atsineša kubilą, į kurį

bus nuleistas kraujas,

jis atsineša kirvį ir peilį, ir

kelionės vadovą

po labirintą.

 

Liaudis traukia šen link. Visi jie geidauja

didžiojo jaučio skerdimą regėti, odos lupimą,

žarnų virtimą. Didingas spektaklis,

 

jį rodys per televiziją, paskleis jį

kaip potvynio bangą, tūkstančius žmonių

neatrandamai be žinios pradanginusią.

 

 

/ / /

Blakės. Apsigyvendavo čiužiniuose,

medžioti išeidavo naktimis, po tamsumos skraiste,

išsiropšdavo iš siūlių

ir judėdavo ryžtingai, nesulaikomai tikslo link.

 

Nesulaikomai objekto link. Kasnakt būdavo tas pats,

šilti kūnai tarp paklodžių, kartais

prilipdavo jos, drėgnos, viena prie kitos prigludusios,

kartais blaškydavos neramiai, mesdamosi tai šen, tai ten,

 

kartais ramiais atvirais peizažais

besiilsėdamos mėnesienoj. Kartais kažkur nuo gatvės

prasiskverbdavo pro atvirus langus vidun

merdintys automobilių ūžesiai, ūžaudavo vėjas medžiuose,

 

o gūdžioje aikštėj tarp stambiaplokščių namų

girdėdavai kažką šaukiant. Visa tai buvo organiška

sudėtinė objekto dalis. Kartais jos ateidavo į lovą

iš vakaro, šnekėdavosi tarpusavy, glamonėdavos, rūkė,

 

kartais ankstyvą rytmečio valandą, kai visi būdavo

besirengiantys darbui, paskubom, veikliai, o tada staiga

krisdavo miegoti tarsi kareiviai.

Tapetai drisko nuo sienų, nuo grindų luposi dažas.

 

Bet kiekvieną kartą smalsumas. Kiekvieną kartą

kvapas. Jį išsyk nuskenuodavo, dar prieš

išsiaiškindamos objektą, jos jau žinojo dabartinę

kraujo sudėtį, nimfos virpėjo iš jaudulio,

 

pasiruošusios jau penktą kartą nertis,

seni apvalkalai imdavo judėti, virpinti

plačius nariuotus šarvus,

tai buvo šventė, šventės pradžia, šventiškiausia

 

iš šventiškiausių prasidedančios šventės akimirkų, štai dabar

bus perduotas pulsuojantis žinojimas iš kartos į kartą,

perduotas balsas, bus perduotas raudonas kraujas,

kūnų šiluma, nenušlifuoti sąnarių judesiai,

 

perduotas bus vynas, šventieji žolynai,

perduotas raštas, ženklai, žvaigždės, dangus ir žemė,

perduoti bus akmenys ir urvai, šaltiniai ir olos,

perduota bus erdvė, kosmosas, trys krūmai ir paukštis.

 

Perduotas bus kūnų labirintas. Perduotas kirvis.

Visa tai blakės žinojo. Jos buvo tam pasirengusios.

Tuoj suliepsnos horizontas, tiesis pasaulio medis į viršų,

tuojau pakils jūra, į dugną ners bebras.

 

 

/ / /

Alyva. Greta balti

šermukšnio žiedai, juk tai ne žiema, o gal?

Žiemą čia sniegas turėtų būti, anksčiau

žiemą čia turėdavo būti sniegas.

Dabar čia žiedai, kurie ne tokie, kaip

sniegas, kurie nelabai kaip

sniegas. Tik vos vos. Jei

ilgai įsižiūrėsi, tai žiedai

truputį kaip sniegas. Alyvų žiedai alyvų spalvos,

šermukšnio balti kaip grietinėlė. O gal vis dėlto tai

žiema? dar? vėl? tik? Aš darsyk

įsižiūriu į žiedus, dabar jie truputėlį kaip sniegas

ir kaip žiema. Ilgiau įsižiūriu.

Visai sniegas ir visai žiema.

Dar ilgiau įsižiūriu. Dabar jie labiau

kaip žiedai, tai alyvų

ir šermukšnių žiedai, tai ne žiema,

tada aš dar ilgiau įsižiūriu, daug ilgiau,

dabar jie dar labiau

kaip žiedai, tai ir yra žiedai, alyvų spalvos,

grietinėlės baltumo, reikia daug daug

ilgiau įsižiūrėti, tada jie tikri tikrutėliai,

tarp žalių lapų, tai

ne kaip žiemą, anksčiau

žiedai čia būdavo vasarą, tarp žalių lapų,

visai žalių, švelniai žalių,

pavasariškai žalių, -iolikos skirtingų atspalvių,

tarp žalių, dešimteriopai

įvairiažalių lapų.

Visiškai žalių. Tai tikrai alyvų

ir tikrai šermukšnių tikrai spindintys žiedai.

Tarp pavasariškai žaliuojančių lapų. Tai

juk ne žiema, o gal?

 

 

/ / /

Vieno esama dievo.

Duonos kepale slūgso sniegas.

 

Antro dievo esama.

Duonos kepale slūgso ledas.

 

Trečio dievo esama,

duonos kepale slūgso žemė,

 

deivių esama,

duonos kepale

 

yra lotosas, pirmykščiai vandenys,

priešistorinis dumblas,

 

galingos uolynų nuolaužos ir vėjas

ima judėti nuo tuščių tauškalų.

 

Vertė Antanas A. Jonynas

Draugai