Asmeninio archyvo nuotr.

 

Norėčiau parašyti

Nirtulingą eilėraštį apie neišvengiamumą.

 

Keltas išplaukia po penkių minučių,

Tad įvykių nenoriu aplenkti,

Nors vaizduotės krepšelis viską iškreipė savaip  –

Banane netikėtai slyvos kauliukas.

„Nenuryk“, – pati sau tariu lagūnos įsūpuota.

Nubundu dviejų kilometrų pločio nerijoj.

Štai kuršių didžioji kopa,

Nida.

Dabar rašysiu čia.

 

Žmogus – tas vienišas pusiasalis,

Kaip ir tu, Nida, pasiekiama per keturias minutes

Keltu per sąsiaurį už 1,5 euro bilietą –

Visi lekia apžiūrėti, o kuris norės čia pasilikti visam gyvenimui?

Sielojasi bilietų į vieną pusę pardavėja.

 

Gražioji nerija maloninga mano žingsniams.

Einu į vienintelę kavinę, veikiančią ne sezono metu.

Barista atneša kavos ir sako kapučinas.

Aš dievinu šį skambesį ir esu pasiruošusi pasilikti –

Dar vienas kapučinas, dar vieną mėnesį.

Žvelgiu pro langą,

Lagūna, latviškai mare,

Šiandien vientisame mirgesy.

Kovas, mariose gulbės, tos pirmosios snieguolės.

 

Iš žiemos miego bunda eilėraščiai ir mano buvusysis –

Jis rašo: susitikti trokštu.

Bet aš esu toli ir netikiu,

Kad buvusysis galės aplankyti.

Jis atsiuntė dainą apie būgnininkę.

Ką čia bepasakysi, tyliu,

Bijojau, ką ištarsiu,

Į mane lėks žodžiai atgalios.

Būgnai ir bangos – viskas dundės,

Ir aš pražilsiu dar greičiau.

O tavo vandenyse it žilos sruogos

Sidabrinės žuvėdros plazdės.

 

Nida, manau, kad aš čia tinku.

Gal ir aš kada nors galėčiau turėti vasarnamį

Kaip Tomas Manas,

Bet pirmiausia reikia gauti Nobelio premiją

Arba LALIGABA,

Arba kol parašysiu eilėraštį.

 

Nekantrybės laikas negailestingas,

Visi laukia jo pabaigos

Arba vasaros.

 

Jeigu man reikėtų kur nors skubėti,

Taip, kaip stirna prabėga pro mane Nidos miške,

Prisiminsiu: stirnos užpakalis baltas todėl,

Kad pavojaus atveju pasišiauštų baltas kailis ir įspėtų

Apie grėsmę savo genties seses ir brolius.

 

Kaip liūdna tai skaityti,

Kai moteris moteriai ir vyras moteriai tviteryje priekaištauja

Patekus į smurtautojo „glėbį“.

Dar priduriama, kam ji mirktelėjusi

Prievartautojui.

 

Kaip nutiko, kad gamta sukūrė gyvūnus jautresnius už žmones?

Margųjų genių ritmai palydi mane nuo jūros.

Miškas apglėbia mane savo kvapu,

O mano kišenėse – akmenys,

Jūros pamyluoti, nugludinti.

 

Kaip nutiko, kad gamta sukūrė bangas jautresnes už žmones?

Bangos mena eilėraščio eilutes,

Plūstančias į mane, –

Ant dviejų keterų supasi gulbės giesmininkės,

Tai eilėraščio kulminacija.

Ne visos eilutės pasiekia krantą,

Kai kurias ištrinu mygtuku „Atgal“.

 

Ar pasaulyje yra dar kita tokia graži vieta,

Kurios nesiilgėčiau?

 

Nida, atleisk už mano naivumą.

Ir tavęs čia nebuvo prieš 5000 metų.

Nerija jau nebekalba kuršių kalba.

Kaip parašyti eilėraštį būnant tavyje?

„Kai akmenį nurisi nuo širdies,

 Ant jo parašyti galėsi“ –

Užrašau ant vieno akmens

Ir mąstau: šie žodžiai antkapio užrašui pritiktų.

 

Pažvelgusi aukštyn išvystu pirmą paukščių virtinę.

Nida, tavo dangus viską tarsi sulėtina.

Tačiau Sartras net nežiūri į paukščius.

„Juodajam egzistencialistui sunku tokioj jaukioj saulutėj“, –

Man parašė Dacė Meierė.

Tuomet Sartras apie laisvę galvojo,

Apie tai, kad mes pradedame nuo to, kas mūsų padaryta.

 

„O kurgi de Bovuar?“ –

Paklausiu savęs ir vokiečių trilerių rašytojo,

Kurį atsitiktinai sutikau pakeliui į Parnidžio kopą.

„Nežinau, kodėl pasauliui patinka tie šlykštūs seniai, – nusijuokė jis.

– Ten, už 2 km, Rusija.“

Vaikščiodamas gavo žinutę, kad jis jau tenai.

 

Tai man priminė karą – kaip arti jis yra.

Koks atgrasus šis artumas.

 

Šiame eilėraštyje man svarbu pasakyti,

Kad mano meilės kalba gali jaustis saugiai,

Ištarti, kad skauda, kai skauda,

Ištarti, kad bijau, kai drebu.

Saugiai ištartas ne – mano meilės kalba.

 

Norėčiau paukščių daugiau atpažinti,

Gal per šį laiką pasiseks.

Tačiau kol kas svarbu atpažinti savo sienas,

Saugoti jas ir už jas kovoti,

Kaip tai daro ukrainiečių tauta,

 

Gavusi pirmą „Oskarą“ už filmą,

Kurio niekad nereikėjo kurti.

 

Aš stoviu švyturio apžvalgos aikštelėje,

Bijau, kad gūsis gali nupūsti mane

Su visais neparašytais eilėraščiais.

Prie pušų, ir prie tų nulaužtų.

Galbūt permainos galimos?

Jeigu mes kalbėsime?

Šauksime?

Aš šaukiu, bet viskas nuėjo vėjais. Jis toks garsus.

 

Persikelti, Nida, tarsi vėl užgimti.

Vėl viską išgyventi pirmą kartą.

Mano pirmas sniegas.

Mano pirma šiukšliadėžė pilna

„Miglės“ saldainių popierėlių.

Lietuviški saldainiai sugrąžino vaikystėn.

Tuomet su 11 santimų

Nuėjau į parduotuvę netoliese namų

Ir pasakiau: „Prašau man Fortūnos ir Miglės už 11 santimų!“

3-ims ar 4-iems užteko.

 

Nida, tavo languose išvydau vaikystės užuolaidas –

Geltonas su rugiagėlėmis ir aguonomis.

Prisiminiau, kaip penkerių pabudau viena namuose

Ir išsigandusi iššokau per langą

Ieškoti, kas man pasakytų,

Kad tai buvo tik blogas sapnas,

 

Bet iki šiolei jis dar manyje.

Dabar už mano lango ūbauja pelėda,

Ir aš ūbauju švelniai kartu.

 

Aš norėjau parašyti nirtulingą eilėraštį apie neišvengiamumą.

Nida, supratau: neišvengiamumas – tai tik išpažintis.

Ir pabaiga, kurios, manau, laukėte.

O kas čia tokio nirtulingo?

Kas?

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis