1947 m. buvęs Vilniaus geto kalinys poetas Šmerkė Kačerginskis (1908–1954) Paryžiuje jidiš kalba išleido knygą „Dos gezang fun vilner geto“ („Vilniaus geto dainos“) – karo metu Vilniaus geto gyventojų pamėgtų dainų rinktinę. Šitas visomis prasmėmis sukrečiantis dokumentas yra neatsiejama skausmingos Lietuvos ir Vilniaus istorijos dalis. Rinktinėje pateikti kūriniai pasižymi itin plačia žanrų įvairove – nuo lopšinių iki kovinių maršų. Šiai publikacijai parinkau keletą tikros, tyros ir užburiančios geto poetų lyrikos pavyzdžių, seniai tapusių jidiš poezijos klasika. Komentarai po eiliuotais tekstais yra Š. Kačerginskio.

Vertėjas

 

Šmerkė Kačerginskis žydų muziejuje prie išgelbėtų iš Vilniaus geto knygų. „Wikipedia Commons“ nuotr. 

× Efraimas Leibas Volfsonas

 

Vilnius

 

Vilniau, dvasios mieste tyras,

Vilniau žydų išminties,

Šlama tavo maldos tylios,  

Šnara paslaptys nakties.

Tu sapne daugsyk regėtas,

Mieste mylimas karštai,

Kai šviesoj žibintų getas

Gaubiasi rūku tirštai.

 

       Priedainis:

Vilniau, Vilniau mūs gimtasis,

Tolima esi svaja.

Ak, man vien nuo vardo tavo

Ašarėlė akyje.

Vilniaus gatvės, upės Vilniaus,

Vilniaus kalvos tarp miškų.

Sopa širdį, siela ilgis

Tų gerų senų laikų.

 

Vingio parke mums šiureno 

Paslaptingoji sakmė: 

Mūsų protams davė peno 

Mokytojai jo ūksmėj. 

Vilniuj austas pirmas siūlas

Laisvės vėliavos šventos.

Vilniau, dukterys ir sūnūs

Tavo dvasios nenustos.

 

       Priedainis: 

Vilniau, Vilniau mūs gimtasis...

 

Vilniaus gete ši Amerikos žydų rašytojo E. L. Volfsono daina (publikuota Jefimo Ješurino rinktinėje „Vilnius“) buvo dainuojama taip, kaip čia pateikiama. Pirmą kartą atlikta Š. Kačerginskiui skaitant pranešimą „Vilnius žydų literatūroje“, ji tapo viena populiariausių Vilniaus gete. Ši daina buvo dažnai atliekama pradedant kultūros renginius. 

Aleksandro Olšaneckio muzika.

× Šmerkė Kačerginskis

 

Pavasaris 

 

Klajoju po getą

Ir niekur sau vietos

Jo skersgatviuose nerandu:

Nebėr mylimosios,

Tai kuo dabar guosiuos?

Žmonės, ak, kaip man skaudu.

Dangus mėlynuoja

Visur, kur bežvelgčiau, –

Kiekgi iš to man naudos?

Kaip elgeta stoviu 

Prie svetimo slenksčio,

Maldauju žiupsnelio šviesos.

 

      Priedainis:

Vyk, pavasari, skausmą,

Grąžink man meilę

Senųjų dienų,

Vėl man gaivinki sieloj džiaugsmą,

Parneški širdžiai laimę

Ant mėlynų sparnų.

 

Į darbą man kelias –

Pro mūsų namelį,

Spyna dabar saugo duris.

Kaitra iš pat ryto,

Ir gėlės apvyto,

Jos nyksta – joms irgi naktis.

Prieš temstant grįžtu aš

Su sielvartu vėlei:

Štai čia manęs laukei dažnai,

Štai čia tu šešėly –

Dar pėdsakai smėly –

Taip švelniai mane bučiavai.

 

       Priedainis:

Vyk, pavasari, skausmą...

 

Pavasaris šiemet

Kaip niekad ankstyvas,

Pražydo gėla kaip vyšnia.

Regiu lyg tikrovėj:

Gėlių prisiskynus

Atbėgi linksma pas mane.

Nuskaidrino saulė

Parkelį, ir toliai

Jau kilimu sprogsta žaliu.

Brangiausioji mano,

O, kur tu prapuolei? –

Pamiršti tavęs negaliu.

 

       Priedainis:

Vyk, pavasari, skausmą...

 

Eilės sukurtos autoriaus žmonai Barbarai (mergautinė pavardė Kaufman, kilusi iš Krokuvos). Ją nužudė 1943 m. balandį. Šią dainą vėliau atliko Rachel Rudnicki teatre „Di yogenish in fas“. Vėliau ji buvo dainuojama kituose getuose, koncentracijos stovyklose ir partizanų būriuose. Dainos kompozitorius, žymus Vilniaus melomanas, buvo nužudytas koncentracijos stovykloje Estijoje. 

Avremelio Brudno muzika.

× Avromas Suckeveris

 

Tavo baltos žvaigždės

 

Tavo baltos žvaigždės ryškios,

tieski ranką į mane,

žodžiai, ašarom ištryškę,

pailsės Tavam delne.

Pažiūrėk: jų blyškios šviesos

bodis šiuo rūsiu niūriu.

Paaukoti Tau juos – vietos

padorios aš neturiu.

 

Savo turtą, Dieve mielas,

patikiu Tau amžinai,

nes many liepsna pašėlus,

mano dienos kaip gaisrai.

Pogrindžio skylė paklaiko,

mirtinoj tyloj koktu,

iš to svaigo aš virš kraigo

ieškau: kur gi, kur gi Tu?

 

Piktos šmėklos kaukia, giežia, 

veja laiptais ir kiemais.

Kaip styga nutrūkus giedu,

nes tikiu, kad Tu klausais:

Tavo baltos žvaigždės ryškios,

tieski ranką į mane,

žodžiai, ašarom ištryškę,

pailsės Tavam delne.

 

Suckeveris gimė 1913 m. Smurgainyse. Vilniuje gyveno nuo 1920-ųjų. Per vokiečių okupaciją poetas atsidūrė Vilniaus gete, iš kur su būriu kovotojų 1943-iųjų rugsėjį ištrūko į Naručio miškus. Gete ir miške sukūrė reikšmingų poemų ir daug eilėraščių. 1944-ųjų pradžioje A. Suckeveris iš miškų buvo iškviestas į Maskvą, kur toliau kūrė poeziją. 1945–1946 m. Niujorke pasirodė jo geto eilėraščių knygos „Tvirtovė“, „Geto dainos“, o Paryžiuje – prisiminimų knyga „Vilniaus getas“. Dainą „Tavo baltos žvaigždės“ poetas parašė Vilniaus gete 1943-iųjų pradžioje. Pirmą sykį ją dainavo Zlata Bornštein-Kačerginski Jaunimo klube.

 A. Brudno muzika.

× Hiršas Glikas

 

Javų šviesumo

 

Esi javų šviesumo,

saulėlydžio skaistumo,

mus toliai pavilios –

parvesiu atgalios,

kol skirtis bus mums metas.

 

Išsiskiriant jiems – matos

saulėlydžiui apšvietus:

jų lūpos – koralu,

lig ašarų gailu,

o saulė – kaip granatas.

 

Saulėlydy, mergyte,

maldauju atsakyti:

prisieki iš rimtų,

kad mano būsi tu, –

ir ji jam davė žodį.

 

Ir ji jam davė žodį,

suglumęs jis atrodė,

išraudo lyg aistra,

išraudo lyg žara

viršum laukų paklodės.

 

Dūduojant piemenukui

saulėlydis išbluko,

dangaus tėkme gilia

mėnulis burele

į erdvę kyla vėsią,

 

žvaigždžių raštus patiesia,

po žvaigždėmis jie dviese

prieina medelius –

tarytum stulpelius

baldakimo jauniesiem.

 

Glikas gimė 1922 m. Vilniuje. Baigė hebrajišką liaudies mokyklą, paskui dirbo popieriaus parduotuvėje. Dalyvavo kuriant jaunųjų literatų būrelį „Yungvald“, kuris augino būsimus „Yung Vilne“ narius. 

Per vokiečių okupaciją jaunasis poetas atsiduria Baltojoje Vokėje (darbo stovykla už dvylikos kilometrų nuo Vilniaus), kur su keliais šimtais kitų žydų kasa durpes. Stovykloje jis parašo keletą didesnių poemų, kurias persiunčia į Vilniaus getą. Literatų susivienijimas įvertina jo eiles ir kreipiasi į žydiškąją geto administraciją, kad jam būtų suteikta parama. Poeto kūryba apdovanojama dviejuose literatūriniuose konkursuose. 1943 m. žydai iš darbo stovyklos perkeliami į Vilniaus getą. H. Glikas įstoja į geto partizanų gretas. Tuo metu jis parašo garsiąją dainą „Nesakyk einąs keliu paskutiniu“, o teatrui – „Javų šviesumo“. 

Likviduojant getą H. Glikas nespėja susitikti su kitais partizanais. Gestapas jį sučiumpa ir išsiunčia į koncentracijos stovyklą Estijoje. Kai 1943 m. vasarą Raudonoji armija įsiveržia į Baltijos šalis, H. Glikas pabėga iš Vaivaros stovyklos „Gold Fields“ į gretimus miškus, kur žūsta kovodamas su hitlerininkais.

 

Iš jidiš kalbos vertė Andrius Krivas