Robert Frost. Eilėraščiai

Robertas Lee Frostas (1874–1963) – vienas reikšmingiausių ir įtakingiausių XX a. amerikiečių poetų. Nors ir negalėjęs dėl ligos baigti studijų Harvarde, jis gerai išmanė senovės Graikijos ir Romos kultūras ir poeziją, anglų ir amerikiečių literatūrą. Išmėgino nemažai amatų, keletą metų bandė ūkininkauti, mokytojavo, tačiau visada poeziją matė kaip tikrąjį pašaukimą. Poeto karjera klostėsi itin sėkmingai ir produktyviai, nors leisti poezijos knygas jis pradėjo palyginti vėlai (1913). Pripažinimo sulaukė nuo pat pirmųjų eilėraščių rinktinių, 4 kartus pelnė Pulitzerio premiją.

Kūryboje R. Frostas išbandė didelę poetinių formų įvairovę: nuo klasikinės eilėdaros iki modernių verlibrų, nuo dvieilių miniatiūrų iki didelės apimties poemų ir dramų. Daugelis jo eilėraščių šiandien laikomi amerikiečių poezijos klasika. Jiems būdinga meistriška poetinė forma, įgalinanti natūralų gyvos kalbos ritmą. Neretai eilėraščiai reflektuoja žmogaus gyvenimo prasmę, mirtingumą, egzistencinį vienišumą, santykį su gamta ir Visata. Dažnai per buitinių ar žemės ūkio darbų scenų vaizdavimą (tvoros taisymas, obuolių raškymas, kelionė per mišką ar pan.) netikėtai atsiskleidžia gili, būties pamatus siekianti filosofinė išmintis, apie kurios esmę ir niuansus iki šiol straipsniuose ir knygose diskutuoja literatūrologai ir filosofai, atrasdami vis naujų prasminių sluoksnių. Daugelis jo tekstų pasižymi subtiliu humoru ar saviironija. R. Frosto kūryboje racionalus, filosofinis pradas dominuoja prieš emocinį, jausminį, lyrinį. Kartais lengvai erzina moralizuojantis kai kurių eilėraščių tonas. Bet skaitytojus dar ilgai trauks unikali jo kūryboje įkūnyta kasdienio gyvenimo, subtilios poetikos ir gilių filosofinių apmąstymų sintezė ir jų tarpusavio žaismas.

Vertėjas

 

Robert Frost. Iš rinkinio „Jaunuolio valia“ (1913)
Robertas Frostas. Fredo Palumbo nuotrauka iš Kongreso bibliotekos archyvo

 

Iš rinkinio „Jaunuolio valia“ (1913) 

 

Spalis

O, spalio rytmeti ankstus,

Artėja lapams lapkritys.

Jei vėjas ryt stipriau papūs –

Juos nuraškys.

Virš miško varnų krankesys.

Ryt išsikraustys jų pulkai.

O, spalio rytmeti tykus,

Įsidienok labai lėtai.

Te laikas nors trumpam sustos.

Kol širdys priima kerus,

Užburk mus, kaip tu įpratai.

Aušroj lapelį mest gali,

O kitą – vidury dienos;

Pirma pas mus, paskui toli.

Paversk laukus ametistu

Ir saulę delsk rūku tirštu.

Lė-tai !

Dėl vynuogių. Meldžiu melste!

Kitaip jų gležnos kekės žus.

Šalna pakando joms lapus.

Dėl vynuogių šitam šlaite.

 

 

rinkinio „Naujasis Hampšyras“ (1923)

 

Liepsna ir ledas

Kaip žus pasaulis? Liepsnose?

Ar gal snieguos?

Geismų nudeginta dvasia

Man tvirtina, kad liepsnose.

Bet kas liepsnoms nepasiduos –

Neapkentimo ledas tą         

Naikins – jis ugnį pavaduos,

Ir visata                

Suduls šerkšnuos.

 

 

Neveikiančios kapinės

Čia užsuka su pagarbia

Mina gyvieji neretai.

Gyvuosius traukia dar kapai,

O mirusiųjų – jau nebe.

 

Iškaltos eilės akmeny:

„Kol gyvas mirusius meni,

Čia ateini ir išeini,

Bet miręs – liksi šiam slėny.“           

 

Akmuo, toks tikras dėl mirties,

Galiausiai irgi pastebės:

Ilgai nelaidojama jau,

Kada numirs kas nors daugiau?

 

Ir jeigu veidu nekaltuoju

Jam pasakyt, kad mirt keblu

Ir žmonės tą daryt nustojo –

Gal jis ir patikės melu.

 

 

Sustojus pamiškėje vakare sningant

Žinau, kieno šita giria –

Gyvena kaime jis dvare;

Stebiu, toli nuo jo namų,

Užsningant girią vakare.

 

Arkliukui mano neramu

Sustot dykynėj be kiemų,

Paežerėj, beveik miške –

Baugu jam gruodžio sutemų.

 

Jis baikščiai skambteli take

Varpeliais: gal klaida kokia?

Jam visas atsakas – šiurkšti

Pūga, bešėlstanti lauke.

 

Miškų tamsa – kerai slapti,

Bet mano įžadai – šventi,

Ir atilsis dar ne arti.

Ir atilsis dar ne arti.

 

 

Medis, kritęs ant kelio

(kad kas mus girdėtų)

 

Kada per audrą su trenksmu pušis

Ant mūsų tako nukrenta skersa,

Ji tikslo mums pasiekt nesutrukdys,

Tik stebis, kas mes tariamės esą,

 

Kad siekiam savo šitaip atkakliai.

Audra mus mėgsta sulaikyt kely,

Priversti raustis pusnyje giliai

Ir burbti: ką be kirvio čia gali?

 

Bet aišku jai, kad tokia kliūtimi

Lažybų su mumis ji nelaimės,

Kad liksim tikslui mes ištikimi,

Net jei teks griebti žemę už ašies –

 

Ir kai pavargsim trypčiot aplink ją,

Kažko vėl siekti kilsim erdvėje.

 

 

Iš rinkinio „Vakarų upokšnis“ (1928)

 

Jonvabaliai sode

Aukštybėse apstu tikrų žvaigždžių,

O čia – žvaigždynas vabalų skraidžių.

Nors neprilygsta jie žvaigždėms dydžiu

Ir maža žvaigždiško jų širdyje,

Jie paskrenda lyg žvaigždės danguje.

Bet netveria vaidmenyje, deja.

 

 

Įkyrus paukštelis

Ar nuskris tas paukštelis, ar ne?

Erzina jo čirškimas mane.

 

Nuo namų plojimu jį vijau

Ir maniau: neiškęsiu daugiau.

 

Bet bėda – manyje iš dalies:

Jis cypus ne dėl savo kaltės.

 

Ir žinia, kad kažkas negerai,

Jeigu dainą nutildyt bandai.

 

 

Pažinęs naktį

Man įprasta gūdi nakties tamsa,

Kurioj mane lydėdavo lietus

Ten, kur žibintų baigiasi šviesa.

 

Aš išmaišiau liūdnuosius prospektus.

Akis nudelbęs miesto pakrašty

Prasmukdavau pro saugomus vartus.

 

Sutrikę žingsniai liko nežengti,

Kada staiga pratrūkusiu šauksmu

Suskambo skersgatviai visai arti,

 

Skirtu ne man – kažkam iš svetimų.

Tik ciferblato žibanti blausa

 Iš abejingų skelbė aukštumų,

 

Kad laikmetis – nei melas, nei tiesa.

Man įprasta gūdi nakties tamsa.

 

 

Iš rinkinio „Prošvaistėje“ (1962)

 

Iš geležies1

Įnagiai ir ginklai

 

Ahmedui S. Bokhari’ui

 

Gamta priešybes veisia savyje,

Kad rinkdamasi vargtų žmonija.

 

1957

 

/ / /

Atleiskim pokštus viens kitam, Dangau:

Tu – smulkius man, o didįjį – aš Tau.

 

 

Dilema

Neatgailaudamas regiu,

Kad sugyvenam su blogiu,

Nes būtinas, ne paslaptis,

Pasauly gėriui gimti jis.

Ar jų gyvavimas dar tęstųs,

Jei ne tarpusavio kontrastas?

Todėl mums pasirinkt painu.

Todėl mums reikia smegenų –

Kad susigaudytume bent,

Ką mums mylėt ir ko mums vengt.

Delfų orakulas mokino:

„Mylėki kaip save kaimyną

Ir kaip savęs jo neapkęski.“

Štai kur keblumas – eik supraski!

Esmė Adomo pamokos:

Nieks smegenų mums neatstos.

„Nebent čiobrialiaukė2“, – tari.      

Man tavo pašaipa bjauri.

Tiek to, prisipažinsiu tau:

Jas lygiavertėmis laikiau –

Skerdėjas su gastronomu

Stebėjos mano kvailumu,

Ir mokslinė knyga tada

Patvirtino, kad tai klaida.

Bet valgymu neišrankiu

Aš aukštą pasiekiau I. Q.

 

1959

 

1 Sukurta Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus pavaduotojo Ahmedo Shaho Bokhari’o (1898–1958) prašymu. Dvieilis turėjo būti nulietas iš ketaus („iš geležies“) ir naudojamas vienos iš JTO būstinės Niujorke patalpų interjere, tačiau Jungtinės Tautos atmetė pasiūlytą tekstą. Šios eilės yra išgraviruotos A. S. Bokhari’o antkapyje.

2 Čiobrialiaukė – čia: pagaminta ir patiekiama kaip delikatesas veršienos ar ėrienos užkrūčio liauka.

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Krivas

 

 

Draugai