Eavan Boland

Eavan Boland (1944–2020) – viena garsiausių airių poečių, literatūros kritikė, daugiau nei tuzino poezijos rinkinių autorė. Gimė Dubline, diplomato ir dailininkės šeimoje, vaikystę praleido Londone ir Niujorke. Studijavo Paryžiuje ir Dubline. Dėstė Šv. Trejybės kolegijoje Dubline. Stenfordo universitete dėstė anglų literatūrą ir vadovavo kūrybinio rašymo programai. Paskutinius trejus gyvenimo metus – „Poetry Ireland Review“ redaktorė. Jos kūryboje gausu skaudžių Airijos istorijos motyvų, viena jos pagrindinių temų – moters gyvenimas, ji buvo ir moterų vaidmens airių istorijoje ir kultūroje metraštininkė.

 

Eavan Boland
Nuotrauka iš „Vikipedijos“

 

Prarastoji žemė

Turiu dvi dukteris.

Jos – visa, ko norėjau iš šios žemės.

Beveik visa.

Aš dar norėjau žemės sklypo.

Miesto, įsprausto tarp kalvų. Vienos miesto upės.

Salos savojoje stichijoje.

Kad galėčiau ištarti – mano. Priklauso man.

Tvirtai ištarti.

Dabar jos jau užaugusios, toli

ir pati atmintis

tapo emigrante,

klajoja po vietas,

kur meilė apsimeta kraštovaizdžiu.

Kur kalvos

vaikų akių spalvos,

kur mano vaikai – atstumai, horizontai.

Naktį,

prieš užmigdama

matau Dublino įlankos krantą,

jos uolėtą lankstą, granito prieplauką.

Ar taip, sakau,

jos tai ir matė,

toldamos pašto garlaiviu švintant,

šešėliams driekiantis

ant pasaulio, kurį turėjo palikti?

Ir kurį mylės amžinai?

O tada

įsivaizduoju save

prie nukreiptų kranto link turėklų,

ieškančią akimis paskutinio rankos mosto.

 

Matau save

priešingoje vandens pusėje,

tamsai sparčiai artėjant sakančią

visus, kuriuos tik moku, prarastosios žemės vardus.

Airija. Stoka. Dukra.

 

 

Šešėlių rūmai. Palyginimų namai

Vieną vasaros lietaus popietę

mano ranka nuslydo lentyna ir užčiuopiau

seną floriną. Airija, 1950-ieji.

 

Mes sakome tarsi ar kaip ir pasaulis virsta

žuvimi, nukaldinta iš sidabro ir vario,

 

išvyka visiems vaikams,

vakaru Sendfordo kine,

popieriniu indeliu kristalų limonadui ir

 

pakartok tai vėl, kad išvystume

angelų androginiją, rato ribas,

kaip kūnas veikia prieš tai, kas įmanoma –

 

ir niekas mums nepasako, niekados,

kodėl tai baigiasi, kodėl

tai visada baigiasi.

 

Laikau

net du nieko šilingus,

stebiuosi jų svoriu ir bergždumu.

 

Stebiuosi,

kaip iš vėsaus nieko šešėlio

lašiša iššoka, ieškodama slenksčio,

net nežinodama,

kad jo ten niekad nebuvo.

 

 

Karantinas

Tamsiausią valandą blogiausio metų laiko

prasčiausiais visai tautai metais

iš vargšų prieglaudos išėjo vyras ir žmona.

Jis traukė – abu jie traukė – šiaurėn.

 

Ji sirgo šiltine ir negalėjo eiti su juo koja kojon.

Jis užsikėlė ją ant nugaros.

Ir žengė taip į vakarus, į vakarus, į šiaurę.

Kol temstant po žvarbiom žvaigždėm atėjo.

 

Ryte juos rado mirusius.

Nuo šalčio. Ir iš bado. Nuo visų istorijos nuodų.

Bet ji gulėjo prie krūtinės jo prispaudus pėdas.

Jis savo kūno šilumą atidavė – jai paskutinę dovaną.

 

Te joks eilėraštis meilus neperžengia šio slenksčio niekad.

Nėra čia vietos miglotam

grakštumo šlovinimui ir kūno juslingumui.

Yra tik laiko šiam negailestingam aprašui:

 

Kartu jie mirė 1847 metų žiemą.

Ir tam, ką iškentėjo. Kaip gyveno.

Ir kas sujungia moterį ir vyrą.

Ir kokia tamsa geriausiai tai išbando.

 

 

Kambarys, kuriame miegojo mano pirmasis vaikas

O vėliau apie tai pagalvojau šitaip:

buvo miestelis papėdėje kalno,

sniegu karūnuoto, ir upės vaga kasmet

prašniokšdavo vanduo, skardendamas

sutemas griaudesiu, kuris pranešdavo

pavasarį – miestelis garsėjo audiniais,

tvirtais, ne prašmatniais ir medvilne

šiurkščia su išaižų likučiais, įžiūrimais

po negrabiom ramunėm ir raudonsnapiais paukščiais,

sparnais atgal atlaužtais, amžinai ketinančiais

nutūpti, štai tą medvilnės colį

jie ir užimtų, jei tik kas pasiūlytų.

Ir jei manęs paklaustum, kaip jis dabar –

miestelis – atsakyčiau, žinoma,

taip: nėra jokio miestelio ir niekad

nebuvo, ir audinys, ta medvilnė šiurkšti,

ant kurio niekaip nenutupia paukščiai,

niekur nedingo, jo ir nebuvo,

visiškai, nė padujų, bet kaip tuomet

paaiškinti, kad kartais girdžiu, kaip

pirmomis balandžio dienomis šniokščia

upė, per sutemas srūdama, išmokusi

kalbėti taip, kaip kadais ir aš kalbėjau:

tarsi aš tavęs nemylėčiau,

tarsi negalėčiau už tave gyvybės paaukoti.

 

 

Drugiai

Šią naktį oras kvepia nupjauta žole.

Obuoliai rūdija ant šakų. Vasara jau

nukišta kažkur, tarp lūkesčių ir atminties.

Vasara buvo drugių.

Jų tiesos akimirka ateina visai sutemus.

Tada jie pasirodo ant mūsų palangių,

langų rėmų kaip dėmelės. Kaip virpesys.

Vartau knygas, ko nors apie juos ieškodama, knygos

pilnos legendų: vaiduokliškai greiti drugiai

temstant šoka būriais.

Meilės ieškotojų debesys. Tam tikros rūšys orientuojasi

pagal mėnulį. O mėnulis jau patekėjęs. Langai atlapoti.

Liepos vidurio šviesa užlieja apylinkes. Aš stoviu

prie gyvatvorės.

 

Jie vėl spiečiasi prie palangės –

plazdena aplink fuksijas ir levandas,

aukštas, iki kelių, per mėlynas, kad perspėtų juos,

jog jie lėks žemyn, kris, net nesupratę, kaip

ar kodėl tai, kas juos vedė, staiga

juos degina ir gelia. Jie žus –

aš žūstu – ant ribos, ant slenksčio

tos akimirkos, kurios gamta taip bijo ir taip siekia:

šviesos pagrobimo. Tai išmoninga kopija.

O nuo juos kviečiančios virtuvės lempos

krenta mano vaiko šešėlis – ilgesnis nei mano.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

 

Kad kartografijos mokslas ribotas

– ne vien dėl to, kad šis užtušuotas miškas

neperteikia balzamo kvapnumo,

kiparisų tamsos –

štai ką noriu įrodyti.

 

Kai buvome pirmąkart įsimylėję, nuvažiavome

prie Konachto žemių ribos

ir įžengėme ten į mišką.

 

Aš dairiausi į gebenes ir varpučius,

užgožusius grubiai

tašytus akmenis, kai tu papasakojai,

kad antrąją sunkmečio žiemą,

 

1847-aisiais, vėl praradus derlių,

Paramos komitetas pasiūlė

badaujantiems airiams tiesti tokius kelius.

 

Kur jie išmirdavo, ten kelias baigdavosi,

 

vis dar baigiasi. Ir kai aš paimu

šios salos žemėlapį, niekada jo neatsiverčiu

vien tam, kad pasakyčiau: kaip

meistriškai, kaip tiksliai

 

rutulys į plokštumą perkeltas ar

kaip sumaniai kreivė paversta tiese,

o tam, kad vėl priminčiau sau

 

jog linijos, kuri reiškia miškingą vietovę ir šaukia: badas

ir pranyksta tarp pušų ir kiparisų

ir horizonto neranda,

 

ten nebus.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

 

Draugai