€

Gūdžiais vakarais
Viensodis tuščias, baugus.
Kitur noksta avietės, žydi rūtos.
Tamsa bučiuoja veidą
Apdulkėjusiame veidrodyje sudūlavusį.
Tamsa paryškina kontūrus.

Karalienė,
Susisupusi į įkapes,
Iš piliakalnio išslenka.
Rankose savo karūną
Laikydama.
Žolės krenta po kojomis.
Ji eina į svečius
Pas vienišą šeimininkę.
Bandančią sudėlioti savo veidą
Veidrodyje.

Naktis.
Laidotuvių barchatas.
Tyla
Prieš puošnias iškilmes.

 

Atsibudus iš miego

Klonyje ramu. Rūmai dar miega
Apgaubti skaistumo.
Paukščiai tuoj prikels lygumas.
Permetusi kojas per palangę rymau.
Atgręžusi profilį į saulę. Spindulys nužulnus slysta
Beplaukiu, švelniu mano pakaušiu ir nuogumas spindi
Lyg nagingo meistro pagamintas žiedlapis.

Kregždės laigo. Viskas neregėta, gražu.
Ši erdvė panaši į laužą beskausmį.
Po kurį mano seneliai prisikėlę klaidžioja.
Bet gal tai ir yra gyva gėlė, kažkodėl čia vadinama
Dvasiomis. O rūmai vis dar miega.
Geidžiu žiūrėti į juos. Taip gyvybė pamažu surusena
Persišviečiančiame mano kūne:
Nuo kiekvieno žmogaus žingsnio, nuo žodžio menkiausio
Širdis įsitempia ir bėga.
Ir galiu jau kai ką suprasti.

O šie vieversiai žydrynėje – taip pat padaryti?
Kojas basas pakrutinu tokioje aukštybėje.
Jos žėri it dangaus kraštelis virš mieguistų bokštų.

O klonyje tylu. Kas juos pagaliau pažadins?

 

Akmens laidotuvės

Vėjas pasiūkaudamas
Plėšo gedulo vėliavas spinduliuotąsias.
Grobuoniškais dryksniais
Bando pakelti akmeninius plaukus.

Juoduoja širdis.

Ant lazdų pamautos
Iškilmingai nešamos priešų galvos.
Tamsiai mėlyna upė
Tarp spalvotų snūduringų krantų
Priglaus kūną.

Bangos nusineš į tolumas
Švelnias raudas, murmesius.

Dejuodamas, dejuodamas
Sugrįšiu į namus.
Pamažu darbą pradėsiu.

 

Jaunėlė

Violetiniai smilgynai prieš saulę
Ir usnių viršūnėlės susiūbuoja
Pro langus,
Apdengtus dulkelėm.

Žaizdose sparvos maudosi.
Springdamos kraujais.
Jos pradeda.
O mano jaunėlė
Atslenka naktimis paskanauti.

Vargšai arkliai.
Vieni palikti ganyklose!

Šviesraudoniais skruostais
Grįžta brėkšmoj apsvaigus.
Čepsi dar per miegus
Iki pat pietų.

Užaugus visus suės.
Greičiau žiema surakintų
Burną!

Purvą srėbiau šaukštais
Kiekvieną mielą dieną,

Kad nenumirčiau iš liūdesio
Pakavojęs dukrelės sielą.

Perlas
Nuriedėjo į rankovę.
Duktė! Duktė!

Veidas po vandeniu
Verkė.
Raudoni lapai plaukdami
Pavėjui –
Garsas –
Lyg numirėlis tartų
Žodžius.

 

Prieš tūkstantį metų

Žydro aksomo dangus pilnas padūkusio karščio.
Kaip prieš tūkstantį metų gyvenu tavimi.
Nuo kaitros apsvaigus, ryškioje šviesoje:
Toks vaiduoklis, šviesiom skraistėm apsisiautęs.
Vis bando išnykti, bet suspindi tik realiau.
Dieną naktį smilkalais svaiginas, rožėm save apsibarsto.

Virš bokštų smaigalių (kažkada čia buvo miestas)
Stingsta vienas kitas aukso debesėlis.
Padūmavę tolumos, mėnulio sodai
Popietėje blyškūs. Tos rankos, atrodo, nuaustos
Iš šviečiančių gijų, kas prie manęs prisilies?
Ką aš glamonėsiu? Kaip prieš tūkstantį metų
Alsuoju tavimi, gyvenu ir negaliu pajudėti.
Dienos be šešėlių, naktys sklidinos įtampos,
Mįslingų šnaresių. Juodos rožės virš galvos.
Juodos rožės po kojom...
Alyvinės šviesos pasirodo giraičių tankmėse.
Kažkur per sapną mykia jautis, paukštis iškrenta iš lizdo.
Jazminų kvapas, smilkalų srovenimas.
Burtai dieviški. Tarp skraistės klosčių – akmenėlis.
Akmenėlis mena tave. O naktis, pasiliejus ant mano rūbo.
O juodos rožės, juodas vynas, sidabro skambalėliai –
Viskas byloja apie buvusį išsiskyrimą.
Pilnatis, apaugusi drignėm, aš kliedžiu.
Amžinybė, sklidina niekada neišsiveržusio riksmo;
Vienatvės gaudesys išsiūbuoja lygumas,
Su alyvinėm šviesom, su kapų kauburėliais.
Mano vokais vaikšto žvaigždės ilgom,
Plonytėm kojom. Akmenėlis, tik akmenėlis...
Gal jo viduje uždaryta ne šio pasaulio šviesa?

Prieš rytą vyšnių lapai kabančiame sode
Bus neregėto žalumo, dangus baltas
Su žydrio liepsnom, suoks paukštis prigesęs,
Vaiduoklis įgaus kontūrus, kaip prieš tūkstantį metų.

 

Senelių sodyba (rugsėjis)

Apkibęs erškėtrožėm veidrodis
Rodo tik veido šešėlį blyškųjį.
Didelės senoviškos taurės
Su krauju užnuodytu
Šią ilgą naktį.
Pelės puotauja, saulėgrąžom svaiginasi.
Šviesuliai pakyla virš sodybos,
Bet seni akmenys tūno po medžiais
Visada užtamsinti.

Saldžioje rugsėjo šviesoje
Pintos kėdės girgžda
Jau pilnos lapų.
Sulaukėjęs sodas.
Dvasios jame vaikšto
Žolėtais takais.

Šimtametės susiraukšlėjusios gėlės
Vis keistai žiburiuoja.
Slidūs, labai pavojingi jų lapai.

Liko veidai fotografijose,
Apmazgyti susivijusiais puvėtrais.
Spindi daugybę dulkelių.
Ledinis kvėpsnis ištrūko iš dailių lūpų.
Jis man nusišypsojo!

Bet mes negalim pakilt iš seniausių dulkių.
Tik mūsų atspaudai susiglaudžia.

Vorų šešėliai.

 

Gyvatės

Gyvačių pietūs įsaulyje.
Maži dubenėliai
Ir slidžios ledinės akys.

Ak ne.
Ak, po to,
Kai manęs čia nebus.
Tik šalta kvepianti žolė.
Išeisiu
Leinom gėlių kojom.
Miglų kilimais.
O jos puotaus –
Trupinėlis po trupinėlio,
Kol neliks nieko.

Nučiužinėtomis grindimis
Saulė vartaliosis
Ir raudonos žuvys.

 

€

Didžiulis
Senovinis gyvsidabriu padengtas veidrodis
Atspindėjo kiaurymę,
Į kurią turėjau išeit tuoj,
Pasibaigus šeštadieniui.
Paruošta suknia
Gulėjo išskleista ant krėslo.
Blyškuliavo nėrinių juostose
Aukso siūlais išsiuvinėtos lelijos,
Lingavo nuo krestelėjimo,
Kvepalų šlakelis...
Ir mano godžios laukiančios akys.
Niekada, niekada nebesugrįšiu.
Niekada tavęs nebus šalia.
Šiandien trečiadienis.
Nedaug laiko.