Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Vis tiek kažkur

Nesvarbu, kad dabar vakaras,

Kad dabar tylu žemėj,

O danguje tamsu.

 

Vis tiek kažkur

Saulėtoj paplentėj

Virš pievų skraido drugiai,

 

Ar auštant

Prie tvarto durų pririštas

Kažko išsigandęs ar pasiilgęs

Loja ir loja šuva.

 

Vis tiek kažkur girioj

Medžiams tamsoj sušlamėjus

Kažką prisiminus

Ima ūkti pelėda.

 

Ir temstant

Iš smuklės išėję

Dainuoja apgirtę vyrai.

 

Matyt, nei danguj,

Nei žemėj

Nėra tuštumos.

 

 

/ / /

Tą rytą

Pasaulyje

Daug visko buvo:

Kieme –

Gražiausių žolynų ir piktžolių,

Miške –

Miegančių stirnų, briedžių, kiškių,

Aplinkui –

Daugybė laiko.

Nespėjau suvokti –

Palaimintas jis ar prakeiktas.

 

Žvalgiausi aplinkui rami,

Lyg būčiau pati

Čia viską sutvėrus.

Lyg būčiau ką tik

Pati sutverta ir palikta

Būti ir būti.

 

 

Toli netoli

Sunerimus klausiausi

Baltuojančio sniego,

Didelių debesų,

Gatvės žibintų.

 

Kažkur

Toli netoli

Esančios nebūties.

 

Klausiausi tamsos,

Užgesusios žvakės,

Artėjančio sapno.

 

Viskas buvo

Toli netoli.

Dabar.

Vakar.

Rytoj.

 

 

/ / /

Išėjęs į lauką

Skaisčią birželio dieną

Juodaplaukis berniukas

Mėlynomis akimis

Žiūrėjo į upę,

Į dangų,

Į laukų vidury

Žaliuojantį jovarą.

Klausės ir žvalgės

Norėdamas pamatyti,

Kur baigias diena.

 

Belaukiant

Į šviesą išlindo

Dilgėlės stiebas,

Žemėj giliai

Paparčio šaknis sujudėjo,

Į lizdą dagilis

Margą kiaušinį padėjo...

 

Kažkas tyloj ir tamsoj

Vėl prasidėjo.

O pabaigos nei išgirsti,

Nei pamatyt

Berniukas nesugebėjo.

 

Buvo birželis.

O liepos

Jau krovė žiedus.

 

 

/ / /

Sutemo.

Į kiemą iš dangaus nusileido

Būrelis varnėnų,

O dangus vis tiek

Buvo pilnas,

Nieko tenai netrūko.

 

Iš upės išbrido

Vandens atsigėręs jautis,

O upė tokia pat gili

Ramiai nuplaukė pievom.

 

Ko gero,

Sutemus, o gal ir išaušus

Pasauliui visko užtenka,

Visko gana.

 

 

/ / /

Anoj vienatvės pusėj

Po mišką bėgiojo

Amžinos skruzdėlaitės.

 

Tenai

Kiekviena pelkė

Buvo bedugnė,

O gyvenimas – begalinis.

 

Tenai

Po tamsią

Tylinčią naktį

Skraidė balti varnai.

 

 

/ / /

Dabar

Nieko nėra,

Ko reikėtų bijoti,

Ką turėtum užmiršti,

Nuo ko

Privalėtum slapstytis.

 

Dabar

Nėra tokių visagalių,

Kuriais patikėtum,

Atgailautumei nusidėjęs,

Maldautumei atleidimo.

 

Dabar

Nieko nėra.

Viskas rytoj.

 

 

Tik Mosėdžio senas akmuo

Tą jauno mėnulio naktį

Žaibas neapšvietė nieko,

Iš kamino dūmai nekilo

Ir nieko nebuvo daugiau.

 

Tik tas vilkas, kurį nušaus,

Tik tos naktys, kurios išauš,

Tik tas Mosėdžio senas akmuo

Su kerpe žalia ant viršaus.