*

Paimkim rudenį lyg pilį:
Pasaulio mielo murmesiams
Lape geltonam pats, civili
Civilizuotas, susirems.

Virš vakaro ir saulė rodės
Ilgai, per akmenis einu
Prieš ją kaip dėmę ant paklodės,
Sunkus nuo savo akmenų.

Raudongeltonai lapai krinta.
Spalvoti medžiai spalvomis
Apsikabinę vienas kitą.
Kiekvieną skauda savomis.

Pradėjo skleistis tartum rožės
Geltonraudonai, o rudai
Pasibaigė – lyg po narkozės
Rudens gitarų pabudai.

Mėlynavai kiekvieną dieną
Kitaip – neatmenu, dangau,
Kaip, lyg regėdamas kiekvieną,
Dar vienai nakčiai užmigau.

2013

 

*

Vienatvėj melskitės, o krimskitės visi
Vieningai, neturėję, kur nurimti.
Kur, nerami rimtie, vienintelė esi,
Vieningai melskitės, vienatvėj susikrimtę.

Vienintelėj ramybėj neramu
Visiems vieningai nesurandant nieko.
Vienatvėj žmonės, nerimo namų
Neradę, ieško, radę, ko neieško.

Sueit sueis žmogus su žmogumi,
Sueidami žmogus nueis atgal nuo
Žmogaus, karai, kalnais nugriūdami,
Sudunda: kalnu kalnas ieško kalno.

Vieningai su visais susikrimtai
Arba meldeis, vienatvėje savaime.
Gyvenimas ateina mums rimtai
Kaip laimė ir išeina kaip nelaimė.

Vienodai pasišildyt prie ugnies
Visiems tu, kaip vienam, pasauli abejute.
Vieningai melskitės, vienatvėj krimsdamies,
Nors kalno aimana kiekvienas pasijutę.

2014

 

*

Aš tavęs ilgiuos, kai lyg dvasia
Žemiškam lig žemės panagiuos
Ateini man į mintis, dviesè
Amžinybės ilgesiu ilgiuos.

Žemės turguje apsipirkai
Kovai su gyvenimu tiktai:
Kaip kareivį, žūt, nukirps plikai.
Už ką žus, bet už save – tikrai.

Drėgnas vėjas ant akių lig tos
Vietos, kur mirei, susirangiau...
Kaip mirties vienatvėj paliktos
Aš tavęs ilgiuos ilgiau, ilgiau.

Aš... Pasaulis pilnas pats vargų,
Kiek į dangų telpa debesų.
Aš ir apstotas jų kaip sargų
Gyvas ilgesyj ilgam esu.

2014

 

*

Saulužė, saula, saulutė leidos,
Saulytei nesutemę.
Spalvų ugnieną aplink išskleidus
Auksinė mano žemė.

Eisim saulijos atsižiūrėję.
Ir tu joje stovėjai.
Aplinkui sukos ir negalėjo
Apsikabint du vėjai.

Kur tu stovėsi, kol tu, raudonai
Didėdama saulele,
Kamanė ims pas rankas raudoti
Tau kaip violončelė.

Lyg saulienojuos spindėt užgimę,
Auksinė žemė grimzdo,
Lyg saulaveidžių dangun ėmimą
Parodžiusi – ką gimdo.

Didelė būk mums, kaip nusileidi,
Saule, žiūrėti davė
Žemė lig žemės, turim nueiti
Raudodami dainavę.

Su miško brolių dvasia gyventa:
Šviesa į veidą krenta
Matyt per laiką – spindėt lyg šventą,
Kaip kraujo sakramentą.

Drebu kaip žemė, nes žemė skyla
Tyloj – išgirst klausausi:
Iš kur pasako vienam per tylą
Po sakinį į ausį?

2008

 

*

Kaip mane slaptai piešei
Tu troleibuse, ar tau
Nenumirsiu panašiai:
Nueini, o dar matau.

Tu, nežinoma, juoda,
Su auksiniais akiniais,
Piešk – ant smaigalio judą
Žmonės bruožų sukiniais!

Ar tie, kur matau tikrai,
Bet nežinomi, arčiau,
Ar tie, kur žinau tiktai,
Bet per amžius nemačiau?

Man – kada gyvi? Tokių
Piešk – aplinkui žmonija,
Neužkliuvus už akių,
Pasijunta manyje.

Tu mergaite, nežinia,
Kur keliais ar pakeliais,
Nusipiešusi mane,
Dėlinėji pėdeles.

Ar tikrai esu, nejau
Iš tikrųjų dabartis
Ir aš tikras, ir bijau,
Jog tikrai ateis mirtis?

2014-10-08

 

*

Lyg niekam vėjo apraudotas
Ir apverktas lietaus žalias,
Geltonas, mėlynas, raudonas
Paguldo gėlės galveles.

Viena, prie mano lango likus
Arčiau, anksčiau lyg nemačiau,
Lyg žiedu dideliu suklikus,
Kad kuo šalčiau, tuo lyg balčiau.

Spalvotus skiemenis sudaro
Gėlių lapeliai nubyrą,
Parašė sakinį sidabro:
Dar Dievas tarp gėlių yra.

Bet gaila bus, kai – atsikėlę,
Tavęs nėra, dangaus dugne
Po langu niekieno kaip gėlę
Žiema augina už mane...

Tad nusigandusi nemiega
Balta gėlė, baltai, baltai
Tylėdama man apie sniegą:
Kai nematei, nusikaltai.

2014