Piotras Sommeris (g. 1948) – lenkų poetas, vertėjas, eseistas, keliolikos poezijos knygų autorius, ilgametis mėnraščio „Literatura na świecie“ vyriausiasis redaktorius. Paskutinis rinkinys „Ilgametė praktika“ („Lata praktyki“, 2022) buvo vienintelė poezijos knyga, patekusi tarp septynių Lenkijos literatūros Nikės premijos finalininkių 2023 m. Štai žiupsnelis vertėjo pasirinktų eilėraščių iš šios knygos.
× Piotr Sommer
...du dalykai pastūmėjo mane prie poezijos – polinkis jaudintis ir įamžinti...
Šimtąsyk
O, man šimtąsyk geriau parašyti laišką –
gali neabejoti,
kas nors jį perskaitys,
man irgi rašo ir aš skaitau,
kartais net antrą kartą skaitau,
pavyzdžiui, kai atrašau
Arba snūstelėti,
kai būnu pavargęs,
sykį net supainiojau raides,
tad verčiau jau sapnas terašo
mūsų gyvenimą
O, visada galima rasti dingstį pokalbiui,
nebent tenka trumpam nutraukti,
bet norisi sugrįžti, žinai
Pasivaikščiotinis
Gyvenimo ruduo?
Ne, tai tik pirma rudens diena.
Kas taria
mano lūpomis
ne mano žodžius?
Cha, užtat gatvėje
su vaiku
jaučiuosi užtikrintesnis
ir sunkiau išmušamas iš vėžių.
Bet šiandien kažkoks veidas
išlindo iš pravažiuojančios mašinos:
„Užsimanei pasipisti, tai dabar turi!“
Bendro gyvenimo taisyklės
Kad išvestum šunį,
turi atidaryti duris,
pasišaukti augintinį,
o tada išeiti.
Bet būtų nei šis, nei tas,
jei lifte arba, dar blogiau,
jau apačioje kaskart paaiškėtų,
kad užmiršai šuniuką
pasiimti, drauguži.
Ryt
neateina, nes arba buvo
vakar, arba yra poryt. O ryt
su iškyla į zoologijos sodą, su vaiku,
arba į Lazenkų parką, su bandele,
trupinama žuvims ir gulbėms. Kur yra „ryt
iš kartono klijuosim lėktuvą“?
Nieko nežinoma apie tą ryt.
Kitu laiku
Visi tik ir šneka apie „saulėlydį“ –
čia iškart klijuojamos etiketės, kas būtent baigiasi.
Ir tikrai, raštinės prekių parduotuvėje
kvepia ligonine, ligonine kvepia pavasaris,
mano kambary tvyro kvapas lyg palatoj,
kur guli senos, jau nurašytos moteriškės
(kampe praustuvė, ant taburetės prie lovos dubuo).
Neabejotinai baigiasi šimtmetis, kuriame gimiau
su maža sielos yda.
Manau, kad maža, bet nežinau, ar maža.
Trūksta gerų vaistų, tvarsliavos,
higienos priemonių, guminių pirštinių,
su kuriomis galima viską imti rankon
ir nuodugniau patyrinėti.
Regis, gęsta net purpurinė Froido žvaigždė,
nors oda po senovei priplūsta kraujo,
labai nuspėjamai ir visai nenuspėjamai
lemianti, kas bus toliau. Siela
nėra įgimta, ja apsirūpinau vėliau.
Galima turbūt manyti, kad jos laukė vieta,
jeigu jau kažkur įsiteko.
Ir lygiai kaip ji pritapdavo prie kūno
metų metus nuo vaikystės, taip skepticizmas
kas žingsnis pritampa prie lengvatikystės. Ryšys
savaimiškai laisvėja, o tai turbūt reiškia,
kad mums išties galioja griežtos taisyklės.
Galėčiau pateikti pavyzdį, bet šiandien sirguliuoju
ir jaučiuos nesavas – nežinau, ar kalbu savo balsu.
Eilėraštis, prasidedantis žodžiu „Ak“
Ak, kad nenutiktų nieko blogo –
lai mano motina pasveiksta, išsikapsto
ir lai jos baltas suvargęs kūnas
atgyja ir parausta.
Dainelė apie sapną
Dainelė apie sapną
tai nėmaž ne metafora
Ji dainuojasi pati
nenuovokos dienomis
Ji išeina grįžta gūžiasi
palėpėj sapnuojasi prie durų
Ji pati tvenkiasi
paakyje lyg smėlis
Ir yra negramatiška
nes viskas jai nė motais
ypač ankstų rytmetį
viskas jai nė motais
Ir dainuoja ji vis tą patį
tarsi iš to piktumo
kad neišeina užmigti
nuolat privalo keršyti
Laikas bėga
(pagal užsienio šaltinius)
Vartau knygelę apie anglų poeziją
Poetry 1945–1950
Britų Tarybos išleistą
praėjus šešeriems metams po karo
su autorių nuotraukomis
Edwinas Muiras miręs jau
apie kai kuriuos ir to nežinoma
Williamas Plomeris šypso į ūsą
ir pro akinius stebi
juokingą vabalą
ropojantį siena nuotraukoje nematoma
Roy Campbellis arba ką tik
gavo svarų honorarą svarais
už autorinį vakarą
arba kažkas ko nematyti rodo jam
kaip atrodo seni šimtas zlotų
vilki rainą tvido švarką
sakytum verslininkas ne poetas
Yra taip pat stačiai Ernestas Bryllis1
tik liesesnis
ir dar neparašęs
savo šedevrų
visas laureatas
ką tik gavo karalienės užsakymą
ilgam rimuotam ir labai nusisekusiam kūriniui
tai žinoma Johnas Betjemanas joks ne Bryllis
kaip įsivaizduoju garsiąją Florencijos Lakštingalą
kurią minėjo net „Literatura na świecie“2
arba štai toks R. N. Currey iš akies trauktas ponas
Petrulis
kirpyklos savininkas iš Otvocko
ir Terence’as Tilleris tarsi ringe
lauktų kol jam smogs ūgesnis priešininkas
tik neaišku kam jam kaklaraištis ir eilutė
Stephenas Spenderis šiandien menkiau žinomas
nors išsilaikė
Keithas Douglas po mirties
padarė įspūdingą karjerą
ne visiems poetams taip sekasi
o Hamishas Hendersonas tiesiog dingo
ne pala
ar tik ne jis įkūrė leidyklą
Yra dar rinktinė bibliografija
kitaip sakant žinios apie knygas ir autorius:
Lilian Bowes Lyon mirė praėjus metams
nuo mano gimimo o Alexas Comfortas tuo metu
jau buvo išleidęs tris eilių rinkinius ir tris
dar kitokias knygas
turbūt platesnio užmojo
jam irgi regis nieko neišėjo
na ir Henry Treece’as skelbęs naują apokalipsę
bet jos neišgyvenęs
ir net Alanas Rossas
kuris mums parašė šią knygiūkštę
suskirstė į trylika skyrių
ir palydėjo į spaudą
1 Lenkų rašytojas, poetas (1935–2024).
2 P. Sommeris buvo ilgametis šio mėnraščio vyriausiasis redaktorius.
Geras išsiauklėjimas
– Sutarkime, kad jau retai kada
taip tarsime: „sutarkime“.
Kadaise taip tardavome, bet dabar
„sutarimai“ išėjo iš mados.
– Na, gerai, bet kalbai patinka
gauti ką nors mainais, jei taip
norite sutarti. – Siūlome jums
kol kas patylėti, o paskui
duosime jums kokį vaismainį.
Na, na
Jie toliau kalbasi – o, vėl pavartojo kažkokį žodį
Iš tirščių
Tai išties buvo kopūstienė
tarp liepų ir pušų, iš kažkurio lango
pusę ketvirtos kvepėjo kopūstiene.
Vaikai ant suolelio dėbčiojo į mane nepatikliai
lyg į svetimą. Visur svetimas? Tiesa,
nepažinojau jų, tačiau pažinau
medžius ir Voiteko kalakutus už tinklo tvoros.
Kai kurie buvo subruzdę, kiti ramūs,
nors ėjo jau devintas mėnuo
karo padėties kalakuto šalyje.
Kai atrakinau motinos butą
ir išsiėmiau lapuką, kuriame
buvau užsirašęs jos pageidavimus,
išplastėjo kandis ir įsipainiojo
saulės pluošte, styrančiame iš spintos –
senos, tridurės, su vienietiško
veidrodžio likučiais – susikūlė neseniai,
kai išsidėvėjo lankstas
ir vidurinės durys, durys su veidrodžiu,
vožėsi į stalą ir kai niekas
o niekas, visiškai niekas nesureagavo,
nė balseliu, į tą klaikų trenksmą,
į pavogtą viršutinę mano motinos
kūno dalį, niekas. Veidrodyje liko kojos,
viena ranka ir dešinė pilvo pusė. Kaip
pranašingai dabar atrodė jos atspindys!
Pliaukštelėjau, ir kandis liovėsi švietusi,
bet nebuvo tamsu. Ir iš tikrųjų
nuo to daugiabučio nešė kopūstiene, turbūt
skubiai verdama, nes vyras
jau pakeliui iš darbo. Tas vyras,
drįstu manyti, buvo mano kiemo draugužis,
klasiokas, kurio šiandien nepažinčiau
ir kuris nepažintų manęs. Vėjas
vilko tą kvapą sulig mano žingsniais,
nuo spaudos kiosko daugmaž iki katilinės.
Virš kokso kalno niekas nekyšojo,
viskas buvo beveik nepasikeitę,
ir nė nežinau, ar eidamas apie tai galvojau.
Kioskas buvo uždarytas, kaip ir didžiumą dienos –
nebeprisiminiau, nors kadaise pirkdavau čia
cigaretes. Ir už grotuotos vitrinos gulėjo dar,
keistas dalykas, „Tiesa“ ir žurnalas „Savaitė“,
pilkas kaip ir ji. Už kiosko, gatvėje,
tuopos buvo aukštesnės ketvirčiu amžiaus, o toliau,
prie katilinės, koksu dvokė
jau minėta kokso krūva. Ir pamačiau
save, čionykštiškai ir absurdiškai,
ir dvi motinos kaimynes, tokias pat šaltas
ir budrias kaip prieš ketvirtį amžiaus.
Pasisakymas anketoje apie džiaugsmą
Džiaugiuosi nekintamai
(ačiū už klausimą)
Tai vardas ir pavardė
Tai mano motinos vardas ir pavardė. Turbūt mirė,
kitaip nebūčiau
parašęs jai nekrologo, o paskui perskaitęs jo laikrašty ir
per laidotuvės nėjęs paskui karstą.
Turiu prieš save jos nuotrauką, išplėštą iš paso,
kai reikėjo surašyti
mirties aktą, ir užrašų knygelę, kurioje ieškojau
jos draugių telefonų.
Galvoju apie ją didžiąja raide, kaip apie mirusią.
Ji nebūtų man leidusi išplėšti nuotraukos iš paso,
ištraukti iš rankinuko
užrašų knygelės, eiti į laidotuves ir verkti, jei būtų gyva.
Turbūt numirė.
Išsprūdo, nors masažavau jai rankas ir kalbinau
kuždomis.
Regis, ji mirė prieš dešimt dienų. Niekada anksčiau to
nėra atsitikę.
Vėjas
Turiu tam tikrą erdvę
gyventi, pasaulio apskrityje.
Pasaulis viską žino apie mane,
turi turėti kokią nors priežastį.
Namie yra duona ir cukrus,
grindys, baldai, sienos.
Miela mums tarp daiktų
(daiktai žmonių nemėgsta).
Nesikratau niekur niekuo,
nes viskas gali praversti.
Nesikratau nieko
dėl nieko, net mintyse.
Niekas pasinaikina su viskuo,
mums lieka veiksmažodis.
Vėjas išsipučia pats,
palieka vietos dulkėms.
Jei būčiau arba buvinėčiau,
nesijausčiau taip lengvai.
O kaip su paukščiais
O kaip su paukščiais
mūsų miestų, miestelių,
kaimų ir sodžių?
Balandžiai vaikšto sau,
žvirbliai straksi,
varnėnai visų pirma.
Kėkštai skersuoja
nuo šakos ant šakos
kito medžio,
kovai oriai
žangsto arba stovi.
Nelengva jiems.
Varnos veikiau žiemą.
Rudenį įmantriai
svaidžioja lapus.
Kuosos kariška grandine
Nebijo jų nė kiek.
Tik šarkos ir strazdai
turi superines
proporcijas, pagal
jų dydį.
Antys dribsi
prie miesto,
žąsys krypuoja
nuo kojos ant kojos,
viščiukai cipena
tankiai, o vištos?
Vištos iš nustebimo
darbuojasi kaklu.
Arba balandžiai štai
iš balandinės palei saulę
ratuoja, neprisiriša
ilgam.
O širdis, nebūtų širdis,
turi savo taktą, bet
ima skubėt nekultūringai,
belstis į kitokį pasaulį,
neužmirštamą, nepaprastą,
gyvenime matytą
kartą, du kartus.
O vaikai? Vaikai savo:
„Paimk mane už rankos,
tai nepasimesi.“
Ilgametė praktika
Taip, važinėdavau į Tvorkus
iš pareigos jausmo,
šiandien galiu tai pasakyti, važinėdavau
iš smalsumo, važinėdavau dėl to,
kad pervertinau save. Tada
net tie paprasti sakiniai
laukdavo prieangy
audiencijos, kol gaus žodį –
šiandien mažutėliai gavo,
neturi gėdos.
Iš draugystės važinėdavau tik
Į Filtrų gatvę, pas Novotelį.
Be to, priedermė, kaip sakoma,
gražus dalykas, o aš prisiekiau tarnauti grožiui.
Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis